Kodėl reikia švęsti liepos 6–ąją? Kokia karaliaus Mindaugo asmenybės reikšmė šiandien? Kodėl svarbu suvokti, kad istorija negali už mus sukurti šiandienos prasmių bei verčių? Kultūros istorikas Aurimas Švedas sutiko su Pilietybė.lt pasidalinti savo profilyje Facebook Valstybės dienos proga pateiktomis įžvalgomis.
Kodėl liepos 6–ąją reikia švęsti? Atsakymas iš pirmo žvilgsnio akivaizdus – 1253 m. liepos 6 d. didysis kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tam pritarė popiežius Inocentas IV.
Kodėl mums svarbi pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo asmenybė?
Pirma, Mindaugas yra laimėtojas. Mindaugas lošia va banque ir laimi. Jis sumoka didžiulę kainą, tačiau nugali vidaus kare (prasidėjusiame 1249 m.), kuriame prieš Mindaugą eina galingi priešai – Tautvilas, Gedvydas, Vykintas, jotvingiai, žemaičiai, Haličas, Livonija.
Antra, Mindaugas mąsto valstybiškai. Mindaugo veiksmai vikingiški arba merovingiški, tačiau jis kuria ir kaip politikas pasirodo įžvalgus, mokantis mąstyti valstybiškai.
Kovojantis, mąstantis valstybiškai, kupinas egzistencinių prieštarų, draskomas vidinių demonų, laimintis ir pralaimintis Mindaugas – tobula figūra 21 amžiaus lietuvių visuomenei, permąstančiai savo tapatybę.
Trečia, Mindaugas mokosi. Gebėjimas mąstyti valstybiškai ir priimti valstybingumo požiūriu labai svarbius sprendimus yra susijęs su Mindaugo gebėjimu mokytis. Iš Livonijos ordinio brolio Kristijono Mindaugas sužino viską, ko jam reikia apie Europą – koks yra joje politinių jėgų susiklostymas, ką gali popiežius, kaip šį Katalikų bažnyčios valdovą išnaudoti savo reikmėms. Imdamas domėn visą šią informaciją, Mindaugas sugeba tapti popiežiaus vasalu (o ne Livonijos, kaip tikėjosi vokiečių ordino vadovybė).
Ketvirta, Mindaugas yra į ateitį atsigręžęs, kuriantis valdovas. Mindaugo dėka Lietuva iš terra nullius (niekieno žemės) virsta valstybe ir karalyste – įeina į katalikiškos Europos politinę sistemą kaip subjektas. 1251 m. liepos 17 d. bule popiežius Inocentas IV-asis paskelbia Lietuvą karalyste, pavaldžia Romos vyskupui.
XIII a. Lietuva buvo situacijoje, kai Vakarų Europos šalys į likusius nekrikštus žvelgia kaip į žmones, kurie įgis krikštą tik nukariaujami (tokioje situacijoje buvo suomiai, latviai, estai, prūsai). Likimui nepakluso tik Lietuva, ir laimėjo. Tai Mindaugo pergalė. Jis ją pasiekė per neįtikėtinai trumpą laiką.
Štai ką apie Mindaugo pergalę rašo mano Mokytojas, prof. Edvardas Gudavičius: „Šiandien Lietuva apgynė savo egzistenciją ir savo vietą Europoje. (….) Daug ko Mindaugas nespėjo padaryti, bet tai, kas buvo jo pasiekta ir padaryta, įtvirtino europinę Lietuvos raidos kryptį ir Lietuvos istorija tai geriausiai įrodo“ (ištrauka iš E. Gudavičiaus kalbos, pasakytos 2003 m. liepos 6 d. Vilniuje, atidengiant Mindaugo paminklą).
Kovojantis, mąstantis valstybiškai, kupinas egzistencinių prieštarų, draskomas vidinių demonų, laimintis ir pralaimintis Mindaugas – tobula figūra 21 amžiaus lietuvių visuomenei, permąstančiai savo tapatybę.
„Nėra objektyvios istorijos, tačiau yra objektyvūs mazginiai taškai, ir kuo prieštaringesni šie įvykiai, tuo jie labiau praplečia vertinimo amplitudę. Mindaugas – tiesiog tobula figūra tautai ieškant tapatybės. Todėl, kad apima egzistencines prieštaras ir leidžia kiekvienam pasirinkti pagal savus polinkius, skonį, simpatijas, – „Šiaurės Atėnuose“ 2003 m. publikuotame straipsnyje „Dėlionės“ rašė baltų mitologijoje ir religijoje specializavęsis istorikas Gintaras Beresnevičius.
Istorija padeda suprasti save dabartyje, tačiau ji negali už mus sukurti šiandienos prasmių bei verčių. Todėl Mindaugo triumfo diena įpareigoja.
Mindaugas – ne tik meilė, žudanti meilė, neabejotinas valstybingumo riterio ir karaliaus patriotizmas – bet ir žudymai dėl valdžios, ir baltų žemių užrašymai priešams, ir sąjungos su pikčiausiais priešais, ir didelė simpatija tarp Mindaugo ir popiežiaus Inocento IV, beje, sustiprinusio inkviziciją Europoje ir įvedusio kankinimus inkvizicijos praktikose. Savo meto sūnūs, jie elgėsi, kaip manoma, geriausiai prastose situacijose. Mindaugas laimėjo pralaimėdamas, jo tiesioginė linija, turėjusi užsibaigti Lietuvos karalių dinastija, žiauriai nutrūko, ir galiausiai jis pats buvo nužudytas.“
Mindaugo pasirinkimai kaip atspirties taškas mums sprendžiant dabarties dilemas: „Mindaugo mintis traukė Lietuvą į ateitį. Treniotos ir Daumanto kardai – į praeitį. Į tai, ko jau nebuvo. Kiek mumyse dar Treniotos ir kiek Mindaugo? Treniotos yra daugiau. Ir tai yra Lietuvos problema. Ką daryti, kad Treniotos būtų mažiau? Pasiekti, kad nė vienam Lietuvos žmogui daugiau niekada nereikėtų stovėti prie sienos su kraupiu pasirinkimu – mirtis arba išdavystė. Saugokime tokią tėvynę Lietuvą, kurios sūnūs stiprybę semia ne tiek iš praeities didvyrių, kiek iš dabarties reformatorių. Lietuvą, kurioje reformatoriai nežudomi.“ (ištrauka iš Rimvydo Valatkos straipsnio „Mindaugo nužudymas ir išdavystės kaina – kiek dar lietuvyje yra Treniotos?“)
Na ir dar viena, ne visai šventiška pastaba. Istorija padeda suprasti save dabartyje, tačiau ji negali už mus sukurti šiandienos prasmių bei verčių. Todėl Mindaugo triumfo diena įpareigoja.
Daugiau istoriko A. Švedo įžvalgų apie lietuvių tapatybės modelį, kultūrinių saitų pynės galimybes ir kodėl laikas išlįsti iš „apgultos tvirtovės“ – pokalbio su Pilietybė.lt vaizdo įraše:
Viršelio nuotraukoje istorikas A. Švedas | LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.
About The Author
