Lietuva, kaip valstybė, išgyveno bent tris istorines traumas, kurios tautos savimonėje paliko gilius pėdsakus. Tačiau šiandien nebegyvename apgultoje tvirtovėje, pilys dabar tarpusavyje nekariauja, vartai yra atidaryti. Todėl turėti lietuvių įvairiose pasaulio „pilyse“ – Europos ir pasaulio miestuose – ir juos įgalinti, Lietuvai yra didžiulė vertė. Taip pokalbyje apie lietuvio tapatybę bei kultūrinių saitų pynės galimybes portalui Pilietybė.lt teigė kultūros istorikas, Vilniaus Universiteto docentas, knygų autorius Aurimas Švedas. Jį Taline kalbino Pilietybė.lt bendrakūrėjas Vaidas Matulaitis.
Išgyvenome bent tris klinikines mirtis
„Mes turime tris valstybės istorijos viršūnes: liepos 6-ąją, kovo 11-ąją, vasario 16-ąją. Ką galima sakyti apie žmogų, kuris turi tris gimtadienius? Tikriausiai, tai žmogus, kuris patyrė daug sukrėtimų, kuris keletą kartų buvo prie mirties slenksčio, galbūt išgyveno klinikinę mirtį, galbūt komą“, – analizuodamas, kodėl diasporine valstybe jau daugiau nei 150 metų esanti Lietuva diasporinio mąstymo taip ir neįgijo, portalui Pilietybė.lt kalbėjo kultūros istorikas.
„Lietuvos visuomenės piliečiai, sudarantys tą bendruomenę visame pasaulyje, manau, yra giliai traumuoti istorijos. Nes šitos trys datos sako, kad mes keletą kartų, kaip tauta, kaip piliečių bendruomenė, grįžome iš klinikinės mirties, iš tos valstybingumo netekties ir tai negali praeiti be pasekmių“, – sakė A. Švedas.
Šitos trys datos sako, kad mes keletą kartų, kaip tauta, kaip piliečių bendruomenė, grįžome iš klinikinės mirties (…) ir tai negali praeiti be pasekmių.
Jo teigimu, „suvokimas, kad mūsų tapatybė yra trapi, kad valstybingumo rūmas, kurį pastatėme, irgi yra trapus, kad jį galime prarasti, jį gali sudaužyti geopolitiniai cunamiai, vis dar yra kaip koks Damoklo kardas. To laikinumo, netekties, tas „apgultos tvirtovės“ sindromas, kai sėdime susigūžę, šito dar labai daug mūsų savivokoje.“
Pilys dabar tarpusavyje nekariauja, vartai yra atidaryti
Kultūros istoriko teigimu, netikrumas, baimė ir nerimas, išgyvenamas lietuvių, nenorint, tarkim, duoti dvigubos pilietybės, žvelgiant įtariai į tuos, kurie nebemoka lietuvių kalbos, žinant Lietuvos patirtus išgyvenimus, yra suprantamas. Tačiau šiandien situacija yra radikaliai pasikeitusi.
„Dar niekada nebuvo tiek daug Lietuvos Europoje, niekada nebuvo tokių unikalių saugumo garantijų. (…) Galbūt nemokame galvoti toli ir mums nelabai rūpi, kas dedasi Madride ar Lisabonoje, bet tai yra mūsų problema, nes turėtų rūpėti. Nes toje mažoje užgultoje tvirtovėje jaustumėmės šiek tiek stipresni, nes žinotume, kaip išnaudoti tas unikalias atsivėrusias galimybes“, – teigė A. Švedas.
Pašnekovas portalui Pilietybė.lt pabrėžė, kad „apgultos tvirtovės“ tapatybė mažoms tautoms dažnai padeda išlikti, tačiau kartu ir trukdo: „Trukdo kūrybai, atsivėrimui gražiosioms ir gerosioms vakarų civilizacijos vertybėms ir pasaulio įvairovei, iš kurios galima daug pasiimti“. O pasiimti, A. Švedo teigimu, būdami Europos sąjungoje, galime kur kas daugiau nei pinigų: „žmonių, idėjų, investicijų judėjimas yra ta geroji patirtis, kurią turėtume įsisąmoninti.“
…tas „apgultos tvirtovės“ sindromas, kai sėdime susigūžę, šito dar labai daug mūsų savivokoje.
Dabar nesame tik atskira, gintis turinti pilis, bet pilių sistema ir kiekvienoje iš tų pilių (ES ir pasaulio miestų) turime savo žmonių. Tačiau, tam, kad tie žmonės būtų vertingi Lietuvai, A. Švedo teigimu, kiekvienas Lietuvos žmogus turi būti išgirstas ir pamatytas: „Visų pirma reikėtų megzti kuo intensyvesnius asmeninius ryšius, kūrybinius ryšius tarp atskirų bendruomenių, žmonių, aptarinėti naujausias knygas, įdomias idėjas, dalintis patirtimi. (…) Pilys dabar tarpusavyje nekariauja, vartai yra atidaryti.“
Nėra sūnūs ir dukros paklydėliai
Kaip Lietuva galėtų įgalinti įvairiose pasaulio „pilyse“ gyvenančius savo žmones?
Kultūros istoriko teigimu, galėtume pasimokyti iš pirmosios Lietuvos respublikos vadovų, kurie suvokė pasaulyje gyvenančių lietuvių prasmę ir vertę.
Kažkodėl sau labai aiškiai nepakartojame, kad tuo metu, kai Lietuvos visuomenei ir valstybei labiausiai reikėjo, pasaulio lietuviai buvo su visuomene ir valstybe.
„Mes iki šiol nepakankamai gilinamės į lietuvių diasporos istoriją, – portalui Pilietybė.lt sakė A. Švedas. – Kažkodėl sau labai aiškiai nepakartojame, kad tuo metu, kai Lietuvos visuomenei ir valstybei labiausiai reikėjo, pasaulio lietuviai buvo su visuomene ir valstybe.
Mes kažkodėl neprisimename, kad pirmoji Lietuvos Respublika, turėdama daug mažiau resursų, nei dabartinė Lietuvos valstybė, labai anksti suprato diasporos prasmę ir vertę. O turėdama labai limituotus resursus sugebėjo kurti ir palaikyti intensyvų dialogą ir rodyti pasaulyje gyvenantiems lietuviams, kad jie yra matomi, kad juos girdi, kad jų reikia Lietuvai, kad jie nėra sūnūs ir dukros paklydėliai, kurie išėjo iš namų ir tuo namams geriau.“
Naivu tikėtis nekintančio lietuvybės modelio
A. Švedo teigimu, valstybingumą atgavusi Lietuva, ieškodama santykio su dabartine savo diaspora, ilgai ir skausmingai darė klaidas, tačiau jas reikia pripažinti, nes tai leistų palaikyti dialogą, pasiekti diapsorą: „Manau, iki šiol neturime drąsos pripažinti, kad šalia didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos egzistuoja didieji lietuvių miestai Londonas, Čikaga, po Skandinaviją pasidairius, tikriausiai, galėtume įvardinti dar ne vieną miestą. Taigi Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje.“
Didelė klaida yra užsimerkti ir sakyti, kad tas pats lietuvybės modelis, kuriuo remdamiesi mes atkūrinėjome valstybę, gyvuos (…) dar 50 metų.
Kalbėdamas apie Lietuvos ir jos diasporos santykius, istorikas pabrėžė, kad yra „naivu taikyti siaurą kriterijų lentelę, kurioje esame pasižymėję tokius kriterijus kaip religija, kalba, cepelinai“.
„Didelė klaida yra užsimerkti ir sakyti, kad tas pats lietuvybės modelis, kuriuo remdamiesi mes atkūrinėjome valstybę, gyvuos nepakitęs, neįtrūkęs, neperkonstruotas aplinkybių ir mūsų pačių rankomis dar 50 metų“, – interviu Pilietybė.lt pabrėžė kultūros istorikas.
Daugiau kultūros istoriko Aurimo Švedo įžvalgų apie lietuvių tapatybės modelį, kultūrinių saitų pynės galimybes ir kodėl vertėtų paskambinti lietuviui – pokalbio su Pilietybė.lt bendrakūrėju Vaidu Matulaičiu vaizdo įraše:
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
