Gimiau Vilniuje. 23–ejus metus gyvenu Italijoje. Prieš kelias dienas portale LRT.lt perskaičiau VU profesoriaus, akademiko Romo Lazutkos nuomonę apie dvigubą pilietybę. Profesorius absoliučiai teisus – jau ilgai vykstančiose diskusijose baisiai daug painiavos, o agitacija neretai daugiaprasmė ir net klaidinanti. Profesoriaus išsakyta nuomonė, teikusi vilčių pagaliau racionaliai ir moraliai diskusijai, deja, tėra dar vienas lašas į painiavos liūną.
Profesorius R. Lazutka tekstą pradeda racionaliu paaiškinimu, kad pilietybė teikia tik vieną rimtą privilegiją – „balsuoti Seimo ir prezidento rinkimuose bei pačiam kandidatuoti. Tokiu būdu pilietis per deleguotus politikus ir jų priimamus įstatymus daro įtaką jam pačiam svarbioms kasdienio gyvenimo sąlygoms.“ Tačiau toliau tekste, kurį vadina bandymu „apibrėžti racionalios ir moralios diskusijos lauką” bei apsispręsti „artėsime prie norimo idealaus pasaulio, ar nuo jo tolsime“ tvirtina, kad Lietuvos valstybės saugumui jos piliečių, galinčių daryti įtaką gyvenamose šalyse, nereikia.
Rimtai? Tokiai galingai ir tokioje saugioje geografinėje padėtyje esančiai valstybei kaip Lietuva nereikia savo žmonių, kurie per išrinktus politikus galėtų daryti įtaką visokiose ten amerikose, ispanijose, norvegijose, anglijose? Nereikia savo žmonių kongresuose, senatuose, parlamentuose, bundestaguose, į kuriuos galėtų ne tik rinkti atstovus, bet ir bandyti būti išrinkti patys?
Tokiai galingai ir tokioje saugioje geografinėje padėtyje esančiai valstybei kaip Lietuva nereikia savo žmonių, kurie per išrinktus politikus galėtų daryti įtaką visokiose ten amerikose, ispanijose, norvegijose, anglijose?
Net jei jų būtų, kaip sako profesorius, tik saujelė? O Lietuvos okupacijos metais prie Lietuvos „laisvės bylos“ JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje dirbo ne saujelė? Priminsiu, prie Lietuvių koplyčios Vatikane atsiradimo gūdžiais Brežnevizmo laikais dirbo vienas lietuvis – mons. Vincas Mincevičius.
Racionalios ir moralios diskusijos lauką apibrėžęs profesorius nuomonę baigia teiginiu, kad Lietuvos „pagrindinis rūpestis emigrantų atžvilgiu turėtų būti jų susigrąžinimas į Lietuvą“. Nepamini, tačiau, profesorius kaip realiai įsivaizduoja šitą rūpestį įgyvendinti ir kaip ketina susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius, kitos valstybės pilietybę sugebėjusius įgyti ir dėl to gimimu įgytos Lietuvos pilietybės netekusius lietuvius.
…užsienyje gyvenančiam lietuviui gimtosios šalies pilietybės, paso išlaikymas nėra tik emocinis išsidirbinėjimas – yra pati stipriausia ir konkrečiausia su Lietuva siejanti gija.
Profesoriaus teigimu, nebūtina neprarasti Lietuvos pilietybės, kad užsienyje gyvenant „vaikus leisti į lietuviškas šeštadienines mokyklėles, burtis į bendrijas, domėtis, vartoti lietuvių kūrinius, pačiam kurti, švęsti lietuviškas šventes“. Šis teiginys puikiai rezonuoja su dažnai Lietuvoje girdimu pareiškimu, kad Lietuvą juk galima mylėti, dėl jos stengtis, jai dirbti ir be paso.
Tokie pareiškimai gal ir racionaliai skamba iš Lietuvos teritorijos ilgiau nei atostogoms neišvykusiam. Tačiau ilgiau nei tik papramogauti, pasimokyti ar pinigo užkalti užsienyje gyvenančiam lietuviui gimtosios šalies pilietybės, paso išlaikymas nėra tik emocinis išsidirbinėjimas – yra pati stipriausia ir konkrečiausia su Lietuva siejanti gija. Visomis prasmėmis: pilietine, ekonomine, turistine, kultūrine, emocine. Kaip manote, kas į Lietuvą atvedė beveik 500 darbo vietų sukūrusią „Western Union“? Kieno dėka Lietuvos trispalvė buvo išskleista kosmose istoriniame vien civilių skrydyje?
Gyvenamos šalies pilietybę įgyti siekia, o ir gali, rimti žmonės, turintys pastovią gyvenamąją vietą, tam tikras pajamas užtikrinantį darbą, norintys gyventi pilnavertį profesinį, mokslinį, socialinį gyvenimą. Būtent tokių žmonių – darančių, aktyvių, brandžių – Lietuvai nereikia?
Atkreipsiu dėmesį į dar vieną aspektą, kuris diskusijose dėl gimimu įgytos pilietybės išsaugojimo beveik nė nešvystelėja. Gyvenamos šalies pilietybę įgyti siekia, o ir gali, ne kažkokie paraščių atstovai, profesionaliai, socialiai, pilietiškai atbukę žmonės. Gyvenamos šalies pilietybę įgyti siekia, o ir gali, rimti žmonės, turintys pastovią gyvenamąją vietą, tam tikras pajamas užtikrinantį darbą, norintys gyventi pilnavertį profesinį, mokslinį, socialinį gyvenimą. Būtent tokių žmonių – darančių, aktyvių, brandžių – Lietuvai nereikia?
Kokia dar nauda Lietuvai, išskyrus saugumą ir galimybę susigrąžinti svetur patirties įgijusius, išsimokslinusius, pažinčių ratus išplėtusius pilnaverčius gyvenamų šalių savo piliečius? Gal vertėtų paklausti Airijos, Italijos, Ukrainos? Valstybių, išgyvenusių žymiai didesnes migracijos bangas nei Lietuva, bet neturinčių nė menkiausios abejonės dėl savo piliečių, įgijusių gyvenamos valstybės pilietybę, vertės.
Kokia dar nauda Lietuvai, išskyrus saugumą ir galimybę susigrąžinti svetur patirties įgijusius, išsimokslinusius, pažinčių ratus išplėtusius pilnaverčius gyvenamų šalių savo piliečius? Gal vertėtų paklausti Airijos, Italijos, Ukrainos?
Italija per 160 metų, labai panašiai kaip ir Lietuva, išgyveno tris didžiules emigracijos bangas. Žinote, kiek per tuos metus italų emigravo? 24,5 milijonai. Skaičiuojama, kad šiandien pasaulyje gali būti iki 80 milijonų italų kilmės žmonių. Visi jie gali turėti gyvenamos šalies ir Italijos pilietybes. Kodėl tokia valstybė kaip Italija jiems, emigrantams, įgijusiems kitų šalių pilietybes ir dažnai net nebekalbantiems itališkai, nenubraukia Italijos pilietybių?
Airija išgyveno net ne bangas, išgyveno tikrus emigracijos cunamius, tokius, kad skaičiuojama, jog JAV šiandien gyvena dešimt kartų daugiau airių kilmės žmonių nei pačioje Airijoje. Anot statistikų, visame pasaulyje gyvena apie 80 milijonų airių kilmės žmonių, tuo tarpu pačioje Airijoje jų gyvena vos penki milijonai. Kodėl Airija neišbraukia jų iš savo piliečių sąrašų?
Pusę amžiaus knežinta, naikinta, nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva bando atsistoti ir būti valstybe. Kokia?
Ukrainos atveju paminėsiu tik vieną pavyzdį. Praėjus devynioms dienoms po rusijos plataus masto invazijos, britų naujienų agentūra „Reuters” paskelbė tuomečio Ukrainos gynybos ministro Oleksijaus Reznikovo pateiktus duomenis: per devynias dienas iš užsienio grįžo ir prisijungė prie kovos 66 tūkstančiai 224 ukrainiečiai vyrai. Tai yra 12 brigadų. Jų tarpe yra ir senai emigravę bei gyvenamų valstybių pilietybes turintys vyrai, iš kurių Ukrainos pilietybė nebuvo atimta dėl tokio absurdiško motyvo, kaip kitos valstybės pilietybės įgijimas.
Pabaigai, Lietuva valstybės kūrimo vadeles į savo rankas paėmė prieš 33–ejus metus. Pusę amžiaus knežinta, naikinta, nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva bando atsistoti ir būti valstybe. Kokia?
Gimiau Vilniuje, daugiau nei pusę gyvenimo gyvenu Italijoje. Ar aš valstybei, kokia nori būti Lietuva, verta?
Viršelio nuotrauka Simos Šilingytės
About The Author
