Diasporos dosnumo anatomija

Kodėl žmonės ima ir daro, duoda, dalinasi? Nesvarbu, kiek beturėtų. Kokie impulsai įkvepia filantropijai? Ką bendro turi dosnumas ir brandi, pilietiška, stipri valstybė? Ir, kaip sakoma, last but not least, kodėl daliniesi ir turtėji?

Pirma, dosnumas nebūna nei per didelis, nei per mažas. Antra, kiekvienas gali gyventi dosnumu, dalintis savo laiku, gebėjimu, ištekliumi (trys T – time, talent, treasure), įsiklausydamas į savo širdį ir darydamas su gilia meile žmogui (filantropija = meilė žmogui). Trečia, bendruomenėje galia, nes dosnumo energija turi sklisti, o noras dalintis turi tapti pavyzdžiu. Taip dosnumą apibrėžia 25 metų sukaktį šiemet švenčiančio, abipus Atlanto dirbanti Kazickų šeimos fondo komanda.

Būtent Juozo Kazicko linkėjimu ieškoti laimės savo širdyje, o radus ja kuo plačiau dalintis, Fondo vadovė Lietuvoje Agnė Vertelkaitė ir pasveikino filantropijai skirtos mokslinės konferencijos „Dosnumo anatomija: filantropijos tradicija Lietuvoje ir diasporoje“ dalyvius.

Mokslinė konferencija – bendras Kazickų šeimos fondo, Martyno Mažvydo bibliotekos, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro bei „Lietuvos Carito“ renginys, sutelkęs išsamiai diskusijai ir patirčių mainams tyrėjus bei filantropijos praktikus.

Paliesta požiūrio kampų įvairovė tiesiog įspūdinga: dosnumo lingvistinė–etimologinė–semiotinė anatomija Algirdo Juliaus Greimo teorijos pagrindu, dosnumo politinės ir visuomeninės raidos lygmenys bei tautiniai ypatumai, dosnumo mokestinės ir ekonominės paskatos, dosnumu ryškų pėdsaką palikusios asmenybės, Lietuvos žmonių dosnumo istorija. O taip pat proga pažvelgti, kiek tikėjimo žmogaus gerumu ir stiprybės semiamės iš praeities ir jos tradicijas stropiai saugančios diasporos.

Vieną pirmųjų lietuvių fondų – Bendrąjį Amerikos lietuvių fondą, BALF (angl. United Lithuanian Relief Fund of America) – 1944 metais isteigė susivienijusios JAV lietuvių katalikų, socialistų ir tautininkų organizacijos. Jų tikslas buvo sutelkti lėšas lietuvių pabėgėlių atgabenimui iš dipukų stovyklų Vokietijoje į Šiaurės Ameriką (iš JAV valdžios išrūpintais laivais nemokamai atgabeno apie 34 tūkst. lietuvių karo pabėgėlių, – red.), pasirūpintų jų įdarbinimu ir apgyvendinimu, remtų vargstančius lietuvius kitose šalyse, remtų vargstančius lietuvius kitose šalyse, padėtų išlaikyti lietuviškas mokyklas. Vėliau lėšomis iš sutelktų aukų Fondas siuntė visokeriopą paramą sovietų sąjungos platybėse ir visame rytų bloke išbarstytiems lietuviams. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Fondas rinko sunkiai besiverčiančioms šeimoms būtinąją pagalbą ir nustojo veikti, kai pajuto Lietuvą tvirtai atsistojus ant kojų.

Dar vienas ant JAV lietuvių bendrystės pamatų pastatytas fondas gimė po Antano Razmos straipsnio „Milijono dolerių fondas lietuviškiems reikalams ir to fondo parlamentas“ JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ 1960 metų gruodį. Jame JAV lietuviai kviečiami sutelkti milijoninį fondą, kurio pagrindinis kapitalas būtų neliečiamas, o jo palūkanomis būtų remiamas lituanistinis švietimas, diasporos kultūra, mokslas, menas, jaunimas ir visuomeninė veikla ir kurį tvarkytų patys aukotojai. Šis „Milijoninis fondas“ tapo iki šiol Lietuvių centre Lemonte, Ilinojaus valstijoje, veikiančio Lietuvių fondo pagrindu. Antanas Razma atvyko į JAV tik 1952 metais po aštuonerių metų dipukų stovyklose Vokietijoje ir medicinos studijų, dirbo šeimos gydytoju. Jo aprašytais veiklos ir skaidrumo principais Fondas vadovaujasi iki šiol.  

Ketvirtį amžiaus veikiantis Kazickų šeimos fondas (angl. Kazickas Family Foundation) yra Juozo ir Aleksandros Kazickų šeimos sėkmės, dėkingumo ir atsakomybės pavyzdys. Vos pradėję kurtis emigracijoje JAV pokario metais, jie dalinosi sėkme ir ribotais ištekliais (trys T – time, talent, treasure) su vis gausiau BALF dėka besikuriančiais pabėgėliais iš Lietuvos. Užsidirbę sėkmę už Atlanto ir vieni pirmųjų sugrįžę į išsilaisvinusią Lietuvą, jie įkūrė ir užaugino inovatyviausių komunikacijos technologijų verslą, finansavo kultūrinių vertybių išsaugojimą ir naujai užgimstančias menines tradicijas, įkūrė šeimos fondą, kuris tapo diasporą ir Lietuvą jungiančių, Lietuvos regionų jaunimą įgalinančių, naujoves ir bendrystę skatinančių projektų platforma.

Laisvoje Lietuvoje namus randa vis daugiau diasporos dosnumo tradicijomis pagrįstų organizacijų. Štai Adolfo Damušio veikla įkvėpė dukterį Gintę Damušytę įkurti Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, tarsi platformą Lietuvos visuomenės demokratinės raidos ir diasporos studijoms, kaupti, sisteminti ir skleisti dokumentinį ir nematerialųjį istorijos paveldą.

A. Damušis rado, kaip prisidėti prie valstybės kūrimo visais jos raidos etapais, visomis gyventomis santvarkomis stojo mūru už demokratines vertybes, žmogaus laisvo pasirinkimo ir saviraiškos teisę. Už principines nuostatas kalėjo ir tarpukario, ir jau nacių okupuotoje Lietuvoje. Jam pavyko pabėgti nuo sovietų teroro ir išsaugoti tikėjimą šviesaus pasaulio idėjomis buriant JAV ir Kanados lietuvius, skiriant savo laiką, ryšius, išteklius (ir vėl trys T – time, talent, treasure) savo kovų ir bendraminčių palaikymui.

Jis skyrė lėšas BALF, siuntė „paketėlius“ likimo draugams, likusiems Vokietijoje, Lietuvoje, tremtyse, kad palaikytų tikėjimą laisve. 1956 m. Adolfas ir Jadvyga Damušiai šeimos ir draugų lėšomis įsigijo sklypą ir namą lietuvių vaikų stovyklai „Dainava“, kuri gyvuoja kaip visų kartų ir bangų lietuvių traukos centras iki šiol.

Marius Jakulis Jason, kaip ir J. Kazickas, vienas pirmųjų sugrįžo į naujai besikuriančią Lietuvą, įkūrė advokatų kontorą, kuri specializuojasi intelektinės nuosavybės ir verslo teisės srityse, atvedė į Lietuvą Radisson ir Kempinski vardų viešbučius, tapo vienos pirmųjų Vilniaus tarptautinių mokyklų ir pirmosios svetingumo mokyklos bendrasteigėju. Padrąsintas žmonos Lizos, sukauptų lėšų investicijų pagrindu įsteigė Mariaus Jakulio Jason fondą mokslo raidos, verslo inovatyvumo skatinimui, jaunų talentų ugdymui.

Vilniaus metropolitas Audrys Juozas Bačkis gimė Kaune diplomato šeimoje, o augo ir mokslus baigė jau Prancūzijoje. Tapęs katalikų kunigu, ilgus metus dirbo Vatikano diplomatu įvairiuose pasaulio kraštuose nuo Filipinų, Nigerijos iki Nyderlandų. 1991 m. gruodį buvo paskirtas naujai įsteigtos Vilniaus arkivyskupijos arkivyskupu metropolitu ir ėmėsi atkurti labdaringas veiklas Lietuvos katalikų bažnyčioje: įkurtas Šeimos centras, Trinapolio rekolekcijų namai, Vilniaus arkivyskupijos pastoracinis centras, Amatų centras, prie Vilniaus Archivyskijos Carito  įsteigė „Betanijos“ labdaros valgyklą, kasdien maitinančią apie 500 vargstančių ir vienišųjų, Motinos ir vaiko bei Gailestingumo motinos globos namus, kuriuos kasdien lanko apie 100 vaikų.

Dosnumas banguoja ir modernioje diasporoje. Čikagos lietuvių Rotary klubas (angl. Rotary Club of Chicagoland Lithuanians) – vėlyvaisiais 1980–aisiais ir ankstyvaisiais 1990–aisiais į JAV atvykusių (vadinamųjų „tarybukų“, – red.) sumanyta ir nuo 2007 m. veikianti sėkmingų verslininkų bendruomenė. Jos branduolys – aktyvūs Čikagos lietuvių bendruomenės nariai Saulius Janušonis, Saulius Razgaitis, Vytautas ir Austėja Sruogos.

Klubo sutelktomis lėšomis visi diabetu sergantys Lietuvos vaikai buvo aprūpinti insulino pompomis, buvo įsteigti Donorinis motino pieno bankas Kaune, pagalbos centras sunkiai sergančių vaikų šeimoms „Šeimos namai“ prie Santaros klinikų Vilniuje, nuo pat rusijos invazijos į Ukrainą pradžios organizuojama būtiniausia pagalba. Klubo organizuojamas kasmetinis golfo turnyras kas kartą sumuša sutelktų lėšų rekordus, jos visos skiriamos labdaros projektams Lietuvoje.

Dosnumo tvarumo dėsniai mokslui nepavaldūs. Kai dalinies džiaugsmu, jis auga. Kai dalinies liūdesiu, jis nyksta. Visais atvejais dalinies ir turtėji.

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.