Pokalbių serijos „Pozityvios istorijos“ tikslas – pažindinti Lietuvą su jos aktyvia, įvairialype, rankų nenuleidžiančia diaspora. Šįkart kalbamės su Ugandoje gyvenančia Renata Kemeklyte, apie kultūrų skirtumus, kugelį ir kalėjime praleistas valandas.
Kaip pristatytumėte save?
Juokas arba balsas – čia turbūt yra mano vizitinė kortelė. Nesigiriu tuo, tačiau labai mėgaujuosi. Esu pakankamai laisvas ir atviras žmogus, visada drąsiai imu galimybes, kurios pasitaiko mano kasdienybėje. Esu žmogus, įsimylėjęs gyvenimą, Lietuvą ir Afriką.
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?
Šiuo metu dirbu įmonėje, kuri prekiauja švarios energijos produktais – namų saulės sistemomis – ir to kol kas nepavadinčiau karjera, greičiau tai startas. Pavyzdžiui, žmonės kaimuose nesupranta, kas per dalykas yra pirkti išsimokėtinai. Švarios energijos produktai – tai ateitis, nes dažnas afrikietis namuose gyvena be elektros.
Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime ir kas karjeroje? Kokias vertybes išskirtumėte?
Man labai svarbu asmeniniame gyvenime mėgautis: veikla, laisvalaikiu, darbu, žmonėmis, akimirkomis, pasauliu. Visada stengiuosi būti nuoširdi ir atvira aplinkai. Man svarbi harmonija, kartais čia jos pristingu, nes ne visai realizuoju savo galimybes. Esu savarankiškas ir pakankamai tiesmukas žmogus, tačiau čia, Ugandoje, dažnai turiu susitaikyti ir prisitaikyti prie jų aplinkybių ir aplinkos.
Kokie keliai jus atvedė į Ugandą?
Visada gyvenau Lietuvoje, o apie Afriką svajojau jau paauglystėje, žavėjausi afrikietiška muzika ir šokiais, spalvomis, žmonių paprastumu, vaikų šypsenomis. Afrika nėra man visiškai svetimas žemynas, esu prieš tai jau buvusi Tanzanijoje ir Zanzibare.
Sakoma, kad jeigu apie kažką labai svajoji, tai vieną dieną svajonė ima ir išsipildo, nes natūraliai pradedi dėti pastangas, kad pasiektum tos svajonės. Dar man patinka mintis, kad reikia išsigalvoti tikslą, kuris tuo metu pačiam atrodo sunkiai pasiekiamas, ir stengtis jį įgyvendinti. Ir taip jau gavosi, kad vieną dieną su vyru gavome pasiūlymą skristi į Ugandą – nedvejodami juo pasinaudojome.
Aš basomis kojomis (taip, jie paėmė visus daiktus ir netgi batus) stoviu ant cementinio grindinio, žiūriu pro kalėjimo kameros langelį į policininkus ir bandau suvokti, kad čia ne filmas.
Ar yra nutikę kažkas kurioziško, juokingo, turint omenyje kultūrinius skirtumus tarp Lietuvos ir Afrikos?
Dabar mes galime iš to pasijuokti. Įsivaizduokite, antra savaitė Ugandoje, keliaujame į namus, sustabdo policija, nes pažeidėme komendanto valandos apribojimus. Naiviai tikėjomės, kad susišnekėsime ir gražiai išsiskirstysime. Deja. Aš basomis kojomis (taip, jie paėmė visus daiktus ir netgi batus) stoviu ant cementinio grindinio, žiūriu pro kalėjimo kameros langelį į policininkus ir bandau suvokti, kad čia ne filmas. Po kelių valandų kameroje, žinoma, susimokėję visai gražią pinigų sumą, buvome paleisti.
Dar vienas labai įsiminęs įvykis nutiko dėl kultūrinių skirtumų. Važiavau su kolegomis į kaimus pas klientus. Sunku paaiškinti žmogui, kuris nėra iš Lietuvos išvažiavęs, apie tai, koks skirtingas, įvairus, žavus ir keistas yra pasaulis. Atsidūrėme kaimeliuose, kur žmonės gyvena be vandentiekio, elektros, baldų. Sėdėjome po medžiu prie nedidelio medinio staliuko ant tamsiai mėlynų plastikinių kėdžių, buvome vaišinami arbata ir matoke (Matokės bananai yra vienas pagrindinių maisto produktų). Neįsivaizduojate, kokia ramybė tuo metu mane aplankė, atrodo, lyg jokių rūpesčių, jokio rytojaus – tik ši rami ir jauki akimirka. Tada pradėjo prie mūsų nedrąsiai eiti vaikai, priėję atsiklaupė priešais mus ir pasisveikino. Kurį laiką taip šalia ir klūpėjo. Buvo labai nesmagu, bet vėliau supranti, kad tai yra kultūrų skirtumai, ir kas mus kartais šokiruoja, jiems yra įprasta ir visiška norma kasdienybėje. Neatrodo keista? Pabandykite įsivaizduoti: jūs – vienintelis europietis (ir dar baltaodis) kaime, sėdite ant kėdės, o prie jūsų klūpo šeši vaikai. Patikėkite, nėra smagu. Prie stalo sėdėjome mes (aš ir mano kolegos) ir namų šeimininkas. Moteris su vaikais buvo namuose arba „sukosi“ aplink namus. Tik kai mes pavalgėme, likusio maisto atėjo paimti viena iš dukrų ir nusinešė į namus likusiai šeimai. Pas juos yra ir, manau, visada bus nuomonė ir supratimas, kad moteris augina vaikus, prižiūri namų ūkį ir yra kiek žemesnės kastos, nei vyras. Taip, kartais dėl to liūdna, bet iš kitos pusės – visais šiais skirtumais ir yra žavus pasaulis.
Pabandykite įsivaizduoti: jūs – vienintelis europietis (ir dar baltaodis) kaime, sėdite ant kėdės, o prie jūsų klūpo šeši vaikai. Patikėkite, nėra smagu.
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu Ugandoje?
Esminis skirtumas – čia visada šilta. Man tai labai tinka ir patinka. Pati gyvenimo kokybė Lietuvoje buvo gera: dirbau universitete, galėjau sau leisti per metus aplankyti 2-4 šalis, turėjau (ir turiu, tik šiuo metu kiek toliau) nuostabius žmones aplink save, optimizmo niekada netrūko. Nebuvau ta, kuri pasirinko Ugandą, nes čia geresnės finansinės galimybės. Išvykau, nes galiu, nes gera, nes noriu tokios gyvenimiškos patirties, kuri, tikiu, mane augina kaip asmenybę ir plečia bendrą požiūrį į pasaulį. Gyvenimas nėra tik buto sienos, gyvenimas man – tai galimybės, kurias gali rasti atsidaręs savo namų duris.
Ko pasiilgstate gyvendama toli nuo Lietuvos?
Rudens. Labai labai. Man ruduo yra kažkoks stebuklingas laikotarpis, o gal dėl to, kad paskutinis ruduo Lietuvoje man buvo itin magiškas.
Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?
Požiūris nepasikeitė visiškai. Gal tik labiau vertinu mūsų šalies gyventojus, nes jie yra išsilavinę, dažnai priima protingus sprendimus, daug dėmesio skiriama mokslui, švietimui, sveikatai.
Gyvenimas nėra tik buto sienos, gyvenimas man – tai galimybės, kurias gali rasti atsidaręs savo namų duris.
Kokios svajonės verčia judėti į priekį?
Mano svajonė – apkeliauti pasaulį, bent jau kiek įmanoma daugiau skirtingų šalių. Tas norėjimas pažinti pasaulį, manau, ir veda į priekį. Kartais pagalvoju, jog turiu juk vieną galimybę gyventi ir jeigu tą galimybę naudosiu virtuvėje gamindama kugelį, tikrai vėliau save užgraušiu. Man taip netinka. Ne dėl to esu čia.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Įkvėpimo semiuosi iš aplinkos ir knygų. Tik neseniai supratau, kad labai maži ir paprasti dalykai duoda daug vidinės ramybės ir gero jausmo. Kartais jaučiuosi keistai, nes einu gatve, stebiu aplinką ir šypsausi. Nes man tiesiog gera. Kiekvieną dieną bandau naujai įkvėpti gyvenimo.
Kartais pagalvoju, jog turiu juk vieną galimybę gyventi ir jeigu tą galimybę naudosiu virtuvėje gamindama kugelį, tikrai vėliau save užgraušiu.
Kokia laisvalaikio veikla jus domina, gal turite kokių nors hobių?
Esu meniška siela, tačiau savo visus menus palikau Lietuvoje. Čia atradau naują veiklą – vaikščiojimą. Labai mėgstu vaikščioti viena, tiesiog einu ir negalvoju arba atvirkščiai – galvoju ir leidžiu vėjui truputį prapūsti galvą nuo minčių. Beveik kiekvieną dieną nueinu po 5-10 km Kampalos gatvėmis ir gatvelėmis, stebėdama aplinkinių gyvenimus, buitį, nuotaiką ir ritmą.
Kitas mano hobis – knygos. Į Afriką su manimi keliavo kone pusę lagamino knygų. Žanrą nesunku atspėti – daugiausia apie keliones. Per pusę metų perskaičiau 11 knygų, jose atrandu sau pažįstamų nuotaikų, charakterio savybių ir siekiamybių. Žaviuosi žmonėmis, kurie keliauja ir rašo apie tai – jie man įkvepia.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?
Kartais kritikuoju žmonės, kurie gyvena ne taip, kaip aš arba vertina dalykus ne taip, kaip aš. Žmonėms palinkėčiau atsiriboti nuo buities, rizikuoti ir klausyti širdies. Visada reikia pradėti nuo savęs ir nelaukti, kol pasaulis tave ims stebinti arba linksminti.
Palinkėčiau visiems gyventi taip, kad visu kūnu vaikščiotų šiurpuliukai. Visada geriau gailėtis to, ką padarėme, nei gailėtis, kad visai nepabandėme.
Yra dalykų, kurių niekaip nepakartosi arba juos patyręs – nenupasakosi. Yra dalykų, kurių nepasiimsi su savimi, nepersikelsi ir nepakeisi – tokie dalykai lieka širdyje ir prisiminimuose, įsiskverbia į visą kūną. Palinkėčiau visiems gyventi taip, kad visu kūnu vaikščiotų šiurpuliukai. Visada geriau gailėtis to, ką padarėme, nei gailėtis, kad visai nepabandėme.
Koks yra geriausias patarimas, kurį esate gavusi?
Neprisimenu, kaip tiksliai tai skambėjo, bet esmė, kad niekada nebandyčiau pakeisti žmonių, kurių neįmanoma pakeisti, o stengčiausi juos priimti tokius, kokiame supratime jie yra.
Kokią Renatą norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė?
Stiprus klausimas. Norėčiau matyti save savarankiškesnę, norėčiau padėti vaikams ir šeimoms, kuriems reikia pagalbos. Labai noriu parašyti knygą apie gyvenimą čia, Afrikoje. Būtų tobula save matyti savo knygos pristatyme ir pasakoti pasauliui apie asmenines patirtis, džiaugsmus, liūdesius ir nuotaikas.
