Ko Tik Tok’as išmoko iš Jono Meko? Kodėl pilietiškai brandi visuomenė ir menas – neatskiriami elementai? Kaip kultūrinė diplomatija gali švelninti diktatūrų grėsmes? Pilietybė.lt bendrakūrėjo Rimvydo Baltaduonio pokalbis su JAV viešinčiu Lietuvos Kultūros ministru Simonu Kairiu.
Svečiuojatės JAV. Jums tai pirmas vizitas šioje Atlanto pusėje? Kokie įspūdžiai?
Tai yra mano pirmas vizitas Amerikoje. Nors ir pirmas, jaučiu, kad jam labai ilgai ruošiausi. Studijavau VDU, kurį Nepriklausomybės pradžioje atkūrė būtent JAV lietuviai. Jaučiu ryšį su ypač gausia JAV lietuvių diaspora.
Ministro vizito tikslas – Jono Meko paroda Niujorko žydų muziejuje. Kiekvienas savo Lietuvą kuriame savaip – vieni ją kuriame gyvendami Lietuvoje, kiti būdami laisvi pasaulio piliečiai. Jono Meko epas man daro didžiulį įspūdi, nes jo asmeniu galime papasakoti Lietuvos istoriją. Jo dėka galima papasakoti apie pilietiškumą ir meilę savo šaliai kūrybiškomis priemonėmis. Jis uždavė toną naujoms meno kryptims, kurias dabar kartoja naujieji socialiniai tinklai – Tik Tok ar reelsai Instagrame.
Džiaugiuosi, kad parodos atidarymas sutapo su Vasario 16-ąja. Dar džiugiau, kad su švente bei vizitu sutapo ir šiuolaikinės kompozitorės Žibuoklės Makaraitytės muzikos koncertas su Niujorko filharmonijos orkestru. Glostė širdį klausytis koncerto ir stebėti lietuviškos kultūros apraiškas tarptautiniu mastu. Stebi, kaip lietuviški akcentai kone kasdien vyksta Amerikoje, ir supranti, kad mes turime ką pasakyti pasauliui.
Jono Meko dėka galima papasakoti apie pilietiškumą ir meilę savo šaliai kūrybiškomis priemonėmis. Jis uždavė toną naujoms meno kryptims, kurias dabar kartoja naujieji socialiniai tinklai – Tik Tok ar reelsai Instagrame.
Man matosi dvi lietuvybės supratimo kryptys – valstybiniu ir asmeniniu lygmeniu. Džiugu, kai asmeninė kultūrinė saviraiška atstovauja visos šalies kultūrai.
Kaip pandemija pakeitė kultūros ekosistemą? Daugybę lietuvių, pasaulinio lygio menininkų, pandemija sustabdė pačiame jėgų žydėjime.
Man atrodo yra susikurtas klaidingas lūkestis lyginti, ką turėjome iki pandemijos, ir ką turime dabar. Ir, kad tą skirtumą privalo valstybė kažkaip kompensuoti ar dengti. Bet čia yra tiesus kelias į pražūtį.
Net visos tos išmokos buvo nemaža dalimi iš skolintų pinigų, kuriuos kažkada reikės grąžinti. Lengva yra dalinti kažkokias lėšas iš tų lėšų, kurių nesukūrei, neuždirbai. Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių, kaip susitvarkė su neigiamomis pandemijos pasekmėmis ekonomikai. Ir taip, biudžetas auga, bet visas tas solidus augimas bus panaudotas grąžinimui to, kas buvo panaudota situacijai stabilizuoti.
Man atrodo yra susikurtas klaidingas lūkestis lyginti, ką turėjome iki pandemijos, ir ką turime dabar. Ir, kad tą skirtumą privalo valstybė kažkaip kompensuoti ar dengti. Bet čia yra tiesus kelias į pražūtį.
Kultūrinį gyvenimą veikė Maslovo piramidės dėsniai. Pandemija lėmė rūpestį pačiais baziniais poreikiais ir kultūrai teko patirti didelį šoką. Tačiau dabar labai matosi kultūros alkis. Salės vėl pilnos, visi – ir lankytojai, ir atlikėjai – išgyvena didelį jaudulį.
Valdžia turėtų užtikrinti žmonėms laisvę veikti, sukurti sąlygas veiklai – tarsi tiesti bėgius, kad procesai sklandžiai judėtų. Kraštutiniais atvejais susitelkimo labai reikia, tačiau negalima piktnaudžiauti žmonių asmenine erdve ir sprendimais. Aš, kaip liberalus žmogus, tikiu žmogaus atsakomybe kurtis gyvenimą ir laisve veikti.
Koks Lietuvos kultūros santykis su Kinijos rinka, kurią kultūros žmonės jau buvo prisijaukinę iki pandemijos?
Mano galva, klaidinga tikėtis iš valstybės kompensacijų už pandemijos nulemtus praradimus, lyginant su 2019 metų veiklos ir pajamų lygiu.
Kalbant apie Kiniją, verslui yra sudėtingiau negu kultūros žmonėms. Verslui sudėtingiau perorganizuoti veiklą ir susitarimus iš vienos rinkos į kitą, o kultūra yra žymiai paslankesnė. Dabar tikrai vertai telkti dėmesį į atsivėrusią Taivano rinką, kurioje Lietuva turi išskirtines sąlygas. Ten net taksi važiuojant, kai pasakai, kad esi iš Lietuvos, nereikia mokėti. Tai mums ten reikia ir važiuoti.
Pastebiu, kad Lietuvos vaidmuo užsienio politikoje, tiek kalbant apie Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, verslui yra sunkiau orientuotis, bet kultūrai tas šalies žinomumas atveria daugiau durų. Netgi štai prieš porą mėnesių susitikimuose Paryžiuje su aukščiausiais kultūros pareigūnais, labai jautėsi, kad Lietuva turi specialią misiją ir tą misiją reikia išnaudoti. Ta misija, viena vertus, yra gal ir sudėtinga, bet iš kitos pusės, ir labai svarbi. Nes Lietuva pasako, kas vyksta iš tikrųjų Ukrainoje, kokia čia yra iš tikrųjų migrantų krizė. Tą reikia išnaudoti.
Dabar tikrai vertai telkti dėmesį į atsivėrusią Taivano rinką, kurioje Lietuva turi išskirtines sąlygas. Ten net taksi važiuojant, kai pasakai, kad esi iš Lietuvos, nereikia mokėti. Tai mums ten reikia ir važiuoti.
Tiek NATO formate, tiek ES formate turime apie tai kalbėti didžiosioms šalims, nes jei mes nekalbėsime, mums iškyla rimta grėsmė iš principo, kaip valstybei, egzistuoti naujajame pasaulyje, kuriame nusvertų, tarkim, Kinijos galia. Turim labai aiškiai suprasti, kad tas geras gyvenimas šiandien gali labai apkarsti. Suprantu, tie sprendimai kartais nėra lengvi. Bet esu įsitikinęs, kad kiekviena sudėtinga situacija yra galimybė.
Konfliktas su Kinija paskatino tamprinti santykius su Japonija, įkuriant Kultūros atašė pareigybę Ambasadoje, su Pietų Korėja, ir bendrai sujudino ieškoti naujų kelių. Kitaip tariant, pasaulis juda, o ta inercija, kuri kartais suteikia patogumo, tingumo, visada yra sudėtinga, kai ta inercija nebėra inercija.
Kokios yra kultūros atašė pareigos?
Esame numatę tam tikrų reformų, nes tikrai matosi, kad atašė formato dar neišnaudojame tiek, kiek galėtume išnaudoti. Bendrai sakant, kultūros atašė pirmiausia yra labai savo darbui atsidavę žmonės. Jų misija – megzti kontaktus su valstybės kultūrinėmis institucijomis pagal iš anksto suderintas užduotis ir temas, politines aktualijas ir poreikius. Jie viską stebi, planuoja, organizuoja valstybės atstovų, atlikėjų vizitus, rengia susitikimus, derina dvišalius susitarimus, užtikrina Lietuvos žinomumą. O politinio lygmens vizitai į atskiras šalis įgalina atašė pasiekti aukštesnių pareigų žmones ir užtvirtinti dvišalius santykius.
Kita vertus, menininkai, kūrėjai, kultūros žmonės lietuviai, kurie gyvena vienoje ar kitoje šalyje, jie irgi visada gaus pagalbą iš kultūros atašė.
Kaip šią kultūrinę diplomatiją galima panaudoti labai karšto šiuo metu konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos švelninimui?
Lietuvos kultūros ministerija turi labai glaudų kontaktą su Ukrainos kultūros ministru. Jis buvo atvykęs į Kauno Kultūros sostinės renginius. Kitą savaitę turėčiau vykti į Kijevą pasirašyti susitarimą dėl jaunimui skirto Kultūros kelio tarp Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos.
Kitą savaitę turėčiau vykti į Kijevą pasirašyti susitarimą dėl jaunimui skirto Kultūros kelio tarp Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos. Toks projektas, visų pirma, tolina Ukrainos visuomenę nuo sąsajų su Rusijos kultūra. Tai gali tapti minkštąja galia stiprinant santykius ir platesnę tautinę savimonę.
Toks projektas, visų pirma, tolina Ukrainos visuomenę nuo sąsajų su Rusijos kultūra ir artina LDK kultūrinei sampratai. Tai gali tapti minkštąja galia stiprinant santykius ir platesnę tautinę savimonę.
Kuo svarbus Kauno – Europos Kultūros sostinės – projektas? Ką juo galima pasiekti?
Mano tapimas ministru nulemtas ryšiais su Kaunas Europos kultūros sostinė (KEKS) projektu. Mano galva, jis svarbus kaip tarptautinis projektas, labai telkiantis vietines bendruomenes. KEKS gyvas jau trejetą metų, per visus metus jis telkia ir įgalina vis daugiau Kauno žmonių. Projektas decentralizuotas, įgalinantis vis margesnes bendruomenes, pritraukiantis ir darantis pasiekiamais vis margesnius ir garsesnius pasaulio menininkus.
Mano galva, jis svarbus kaip tarptautinis projektas, labai telkiantis vietines bendruomenes.
Tikimasi, kad ir po šių metų visuomenė tikėsis aukšto lygio kultūros, nes šis titulas įgalino Kauną augti ir pasiekti iškeltą tikslą From Temporary to Contemporary, įgyvendinti didįjį miesto pokytį, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi šio pokyčio dalimi.
Visas Pilietybė.lt bendrakūrėjo Rimvydo Baltaduonio interviu su Kultūros ministru:
Projektas iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.
