Pokalbių serijos „Pozityvios istorijos“ tikslas – pažindinti Lietuvą su jos įvairialype diaspora. Dešimt klausimų. Dešimt atsakymų. Pamatyti. Išgirsti. Įkvėpti. Šiame interviu – pokalbis su Gran Kanarijoje gyvenančia komunikacijos stratege Aukse Šiaudžionyte.
Kaip pristatytumėte save?
Senokai apie tai negalvojau, dabar išgyvenu atotrūkį tarp to, kas esu ir to, kuo noriu būti. Vis tik profesiniame pasaulyje esu komunikacijos strategė – padedu prekės ženklams atrasti savo balsą ir būdą susikalbėti su savo klientais.
Antrame, svarbiausiame 24/7 darbe esu trimetės ir metinukės mama. Taip prisistatyti gana paprasta, bet, atrodo, šiek tiek nesąžininga net ir prieš save už kadro palikti, jog esu kelionėje į save. Dabar tuo džiaugiuosi, bet, turiu pripažinti, nebuvo lengva tą kelionę pradėti, net nesu tikra ar jau tikrai įlipau į tą traukinį, ar dar tik stoviu perone ir glamžau bilietėlį.
Pradėti mamos karjerą užsienio šalyje, kurioje sąlygos motinystei nėra tokios palankios, kaip Lietuvoje, buvo daug ką keičianti patirtis.
Kol kas galiu įvardinti tik savęs statymo versijos, kuo noriu būti raktažodžius, bet dar nesudėliojau jų tarpusavio ryšių ir pirmumo. Tai feminizmas: lyčių lygybė ir moterų teisės, krizių valdymas ir komunikacija, tvarumas, kosmosas, motinystė ir psichofizinis gerbūvis, (E/I)migracija.
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?
Dirbu su energetikos rinką transformuojančios tarptautinės kompanijos, turinčios ir Lietuviškų ištakų, komunikacija.
Aš ir rašymas, kiek save pamenu, visada buvome tas pats medalis. Mokykloje man pranašavo žurnalistės karjerą. Mama visai ne juokais tokį mano polinkį pakomentavo, jog mane nušaus (AtA V. Lingio istorija), nes nuoširdžiai ir ryžtingai mėgau krapštyti skausmingas istorijas, nebijojau klausti nepatogių klausimų ir nelabai paisiau autoritetų.
Patiko psichologija ir apskritai kaip funkcionuoja žmogus bei visuomenė, tad galiausiai mano empatišką asmenybę pasirinko socialinio darbo studijos. Per pirmą paskaitą dėstytoja pasakė, jog socialinis darbas pasirenka žmones, ne atvirkščiai.
Noras rašyti niekur nedingo, tad studijų metais tapau viena jauniausių nacionaliniu mastu leidžiamo žurnalo vyr. redaktorių. Smagu prisiminti kaip gyvenau 30 kv m. šiek tiek modernesnio caro stiliaus butelyje Vilniaus senamiestyje ir dirbau apie namus, stilių, interjerą rašančiame žurnale. Ši patirtis buvo viena kertinių mano karjeroje, nes nuo jos prasidėjo mano pažintis su rinkodara ir komunikacija, kas vėliau užaugo iki savos agentūros. Tiesa, vėliau agentūrą iškeičiau į mobilumą, keliavau, dirbau su startuoliais ir taip atėjau į komandą, su kuria dirbame iki šiol.
Kai mamystė taps smarkiau derinama su darbu, planuoju studijas krizių valdymo ir komunikacijos srityje, manau, tai suteiks naujo įkvėpimo karjerai.
Kas jums svarbu asmeniniame ir profesiniame gyvenime? Kokias vertybes išskirtumėte?
Pasakysiu materialiai – nemėgstu plastiko. Nemėgstu plastikinių žmonių, plastikinės komunikacijos – plastikas man simbolizuoja viską, kas yra fake, netikra, nenuoširdu, kenkėjiška, trumparegiška. Tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime man svarbu tikrumas, tvarumas, pagarba.
Kokie keliai jus atvedė Gran Kanariją?
Į Gran Kanariją pirmą kartą atvykau dviem savaitėms, aplankyti draugų. Vizitai vis ilgėjo kol, galiausiai, Lietuvoje praleisdavau mažiau laiko nei Gran Kanarijoje. Šitą vietą lengva įsimylėti – nuolatinė vasara ir nuolatinės atostogos, kad ir ne tavo, bet jei aplink tave dauguma atostogauja, vaibas labai juntamas.
Įsivaizduokite, sėdite vasario mėnesį vandenyno pakrantės miestelio bariuke, ragaujate frozen strawberry daiquiri, linguoja palmės, atostogaujantieji iš skirtingų Europos kampų dalinasi istorijomis, įspūdžiais, mintimis… Per vieną vakarą pabendrauji su keliais žmonėmis ir jautiesi kaip keliavęs po jų šalis – pašnekate apie šalių aktualijas, maistą, meną, politiką ir aišku orą – juk sunku nepaminėti, kad Lietuvoje tuo metu minus dvidešimt.
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu čia?
Gran Kanarija netolygu Ispanijai. Tai gana unikali provincija, apie šimtas kilometrų nuo Afrikos krantų. Labai dažnai apima jausmas, jog čia jau buvau ir tai jau dariau, kad tai, kas čia dar tik prasideda, jau yra gerokai įsibėgėjusi tendencija Europoje ir man dėl to kyla frustracija – norėčiau daugiau efektyvumo savo aplinkoje.
Lietuva tikrai daugelyje sričių efektyvumu lenkia šitą kraštą, turime žymiai sklandžiau veikiančią biurokratinę sistemą, geriau ir pagarbiau į klientų poreikius atliepiantį privatų sektorių.
Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?
Pradėjau labiau vertinti, ką Lietuva pasiekė per savo nepriklausomybės metus. Praktiškai supratau kuo skiriasi demokratinė respublika nuo senos karalystės provincijos amžinos vasaros sąlygomis. Man patinka Lietuvos alkis eiti į priekį. Lietuva turi draivą.
Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?
Laisvė mėgautis gyvenimu kokį gyvenu. Tiesiog būti laimingu, tik visi mes šią frazę suprantam kiek kitaip.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Turiu pripažinti, kad turiu vidinį atsinaujinantį šaltinį, kuriame kažkokiomis dalimis maišosi optimizmas, smalsumas, kūryba, pasipriešinimas, teisingumo siekis ir iš šitos formulės sintetinamas įkvėpimas skirtingiems dalykams.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?
Kai tikrai pažįsti save, manau, tie atsakymai ateina patys. Todėl, pirmiausia, patarčiau pažinti save. Būti atviru sau. Priimti save. Atleisti sau. Mylėti.
Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? Kokią Auksę norėtumėte matyti ateityje?
Geriausias patarimas – be more present, bet kelionė į kiekvieno individualų dabar ir čia gali būti ilgiausia ir sunkiausia kelionė gyvenime.
Pasakymas „ir tai praeis“ – labai paprastas pasakymas, mane sugrąžinantis į dabar ir čia. Sunkesnėmis akimirkomis šitas suvokimas guodžia, kad ateis geresni laikai, o kai širdyje šviesu – primena, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi, nes ir tai praeis.
Viršelio nuotraukoje Gran Kanarijoje gyvenanti Auksė Šiaudžionytė su jaunėle | Evelinos Kvartūnaitės nuotr.