Kada gi geriau, jei ne šiandien – knygnešio dieną – pakalbėti apie lituanistinių mokyklų mokytojus. Šių dienų knygnešius, nešančius kalbą bei lietuvybę į tūkstančių vaikų širdis visame pasaulyje. O dar smagiau, kad apie tai pradedama kalbėti ne tik siauruose rateliuose.
2021 m. kovo 12d. vyko pirmasis lituanistinio ugdymo forumas. Jo tikslas – ne tik pasigilinti į lietuviškos tapatybės išsaugojimo užsienyje kelius alei gi klystkelius, bet ir lituanistinio ugdymo iššūkių suvokimas bei konkrečių sprendimo būdų ieškojimas. Labiausiai džiugina, kad tai nebuvo tik gražus pasišypsojimas, galvų palinksėjimas ar kumštuku pagrūmojimas viens kito pavymui. Už žodžius atsakau, nes ir aš ten buvau, alaus midaus negėriau, bet kalbą apie mūsų rūpesčius kaip mokėjau, taip rėžiau.
Forumą vainikavo dokumentas – deklaracija, kurios porą punktų trūks plyš knieti pacituoti:
- lietuviškosios tapatybės išsaugojimą užsienyje laikyti valstybės prioritetu;
- lituanistinio švietimo plėtros klausimą įtraukti į nacionalinį švietimo susitarimą;
- dokumente nugulę konkretūs planai įžiebia lituanistinių mokyklų mokytojams Laimės žiburį.
Nors ir dar nepasiektą, nors ir ant aukšto kalno, bet jau matomą. Norime ir tikimės, kad po pasaulį išsibarstęs lietuvių kilmės jaunimas, lietuvybę ne tik kilme apibrėžtų, bet jaustųsi lietuviu iki pat sielos pašaknų. Bet, rupūs miltai, kaip tokio rezultato pasiekti? Kaip ir per kiek laiko?
Su lietuvybe širdy, deja, nėra taip paprasta kaip du kart du. Pirštais spragtelėjus ir tėvams lietuvišku pasu panosėj pamojavus vaikas lietuviu netaps. Kilmę savo supras, genetinį kodą žinos, bet vidinio sąmoningo tapatybės jausmo jame nė su penkiais laimės ar nelaimės žiburiais nerasi. Ir taip pamažu „išnyks kaip dūmas neblaškomas vėjo“ lietuvybe besididžiuojanti ateities karta (ačiū, Maironi, garbė tamstą cituoti).
Su lietuvybe širdy, deja, nėra taip paprasta kaip du kart du. Pirštais spragtelėjus ir tėvams lietuvišku pasu panosėj pamojavus vaikas lietuviu netaps.
Savo tapatybę reikia suvokti, identitetą suformuoti, tautinę savimonę užauginti ir būtent lituanistinė mokykla prisiima šią misiją. Misija neįmanoma, sakote? Žiūrim, ką turim.
Štai paklausiau savo paauglių mokinių, gimusių Lietuvoje, bet užaugusių Airijoje, ką įrašytų punkte prie gimtosios kalbos? Lietuvių ar anglų? Visų atsakymas buvo tas pats – lietuvių. Opa. Nesitikėjau, jei atvirai.
Provokuoju diskusiją. Argumentai? Prašom, tamsta mokytoja, gaudykit. Per daug mumyse Lietuvos, kad būtų kitaip. Virš 10 metų jau lankome mokyklą, ne tik žinome, kuri lietuviška raidė yra unikali ir vienintelė pasaulyje, bet ir Lietuvos istoriniame kontekste gan gerai gaudomės. O kur dar kasmetinės stovyklos Lietuvoje?
Per giliai, jau per giliai yra Lietuva mumyse, kad būtų kitaip. Ir tu sėdi, klausai ir supranti, ką padarei… Tu lietuvį užauginai… Tau pavyko!
Gal dar daug kas keisis mūsų gyvenime, gal gyvensime visai kitoje šalyje, gal kalbėsime dar keliom kalbom, gal džiaugsimės mišriom šeimom, bet viena nesikeis niekada – tai mūsų šaknys, tai mūsų gija su tėvais, su protėviais, su istorine atmintimi. Per giliai, jau per giliai yra Lietuva mumyse, kad būtų kitaip. Ir tu sėdi, klausai ir supranti, ką padarei… Tu lietuvį užauginai… Tau pavyko!
Ir tu nori bėgti, šaukti visa gerkle, kad Lietuvoje girdėtųs, žiūrėkit, žiūrėkit, šis jaunimas per pasaulį keliaus su Lietuva širdy, mums pavyko, mokyklai pavyko!!! Tik žinote, jau pamažu jėgos senka, kitais metais gali jau nebepavykt, nes tiek metų kapstaisi kaip išmanai ir gali tiesiog palūžti. Įlūžti… Ale būna taip, kad šauk nešaukus, ne visada girdi…. Gerbia, bet negirdi.
Tik žinote, jau pamažu jėgos senka, kitais metais gali jau nebepavykt, nes tiek metų kapstaisi kaip išmanai ir gali tiesiog palūžti. Įlūžti…
Ir, kaip dainuoja žymioji nuomonės formuotoja Meschino, dažniausiai mus Lietuvoje pažįsta „tik iš Instagram’o story“, o daug kam, mūsų „nuomonė neįdomi, sorry“.
Tad ar turėtų lituanistinis švietimas užsienyje tapti Lietuvos prioritetu? Manau, atsakymas aiškus. Nes tai – istorijos apie mus. Apie mane, ir tave, ir Lietuvą mumyse. Nešame ir nešime kalbą, kultūrą, lietuvybę.
Viršelio nuotraukoje: akimirka iš Lituanistinės mokyklos Airijoje „Gintarėlis“ mokslo metų uždarymo
