Pokalbių serijos „Pozityvios istorijos“ tikslas – pažindinti Lietuvą su jos aktyvia, įvairialype, rankų nenuleidžiančia diaspora. Šįkart apie ne rožėmis klotą emigracijos kelią, gražėjančią Lietuvą ir demokratijos suvokimo iššūkius bei kodėl tiek asmeniniame, tiek valstybės gyvenime neverta tempti gumos, kalbamės su Lietuvoje žinoma dainininke Rima Dirsyte.
Kaip pristatytumėte save?
Prisistatau: vardas Rima. Pavardė, kurią galima rasti oficialiuose dokumentuose: Dirsytė, Zijp-Dirse, Dirse.
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo Jūsų karjeros kelias?
Šiuo metu esu vaikų ir jaunimo literatūros vertėja, verčiu iš olandų kalbos į lietuvių kalbą, dirbu Vilniaus leidyklai „Nieko rimto“ ir Nyderlandų literatūros fondui.
Lietuvoje baigiau Kauno J.Gruodžio konservatoriją, kur gavau dvigubą klasikinės ir pop dainininkės diplomą. Tad po to ilgai ir daug dainavau. Lietuvoje ir už jos ribų. Teko dirbti kavinėse, restoranų pramoginėse programose, koncertinėse grupėse, laimėti festivaliuose ir konkursuose. Esu dėkinga likimui, kad teko dirbti su išskirtinio talento kompozitoriais ir muzikantais, kaip Gintautas Abarius, Kęstutis Lušas, Laimis Vilkončius.
Kas Jums svarbu asmeniniame gyvenime ir karjeros srityje? Kokias vertybes išskirtumėte?
Esu moteris, tad man galioja tokie patys gyvenimo įstatymai kaip ir daugeliui moterų. Asmeniniame gyvenime ramybė ir harmonija, o veikloje visiškai atvirkščias variantas! Mėgstu kūrybinį chaosą su daug adrenalino, nes tik tuomet gimsta tikros emocijos kurios gali sujaudinti ir kitus.
Apie vertybes…teko daug keliauti ir pažinti įvairių žmonių. Daugiausiai žavi savimi pasitikintys, atsakingi, neabejingi, kūrybingi ir sąžiningi žmonės.
Kokie keliai Jus atvedė į Nyderlandus? Kur gyvenate ir kur gyvenote prieš tai?
Į Nyderlandus atvykau iš Kauno su šou grupe ir dirbau vienoje olandų muzikinėje firmoje. Teko gyventi Roterdame, po to dešimt metų Amsterdame, kur ištekėjau už olando ir gimė dukra, dabar jai 29 metai ir iki šiol mes bendraujame tik lietuvių kalba. Šiuo metu gyvenu mažame miestelyje ant ežero kranto, pačiame Nyderlandų centre.
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu užsienyje?
Faktiškai emigranto gyvenimo kelias yra gana keistas ir ne visuomet rožėmis klotas. Kadangi esu senoji „Berlyno tvoros“ griūtį išgyvenusi emigrantė, mano kelionė į Nyderlandus buvo tikslinga. Pasirašiusi kontraktą atvažiavau čia dirbti, o ne ieškoti laimės. Gimiau ir augau tarybinėje Lietuvoje, tremtinių, patriotų šeimoje. Tam laikmečiui ir jo hipokritiškai mokslo sistemai neturiu jokios nostalgijos, atvirkščiai, nenoriu jų minėti, nors ir liko keletas šiltų vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Jie yra labai asmeniniai ir nemanau, kad verta juos čia minėti…
Manau, posakis „nieko neturėjom, bet buvom laimingi“ yra kvailas ir tiek. Gyvenimo kokybė daugeliu atžvilgių Nyderlanduose yra geresnė, nei Lietuvoje.
Manau, posakis „nieko neturėjom, bet buvom laimingi“ yra kvailas ir tiek. Gyvenimo kokybė daugeliu atžvilgių Nyderlanduose yra geresnė, nei Lietuvoje. Ir tai lengva paaiškinti, nes Nyderlanduose ji buvo tobulinama ilgus amžius. Nors pastaruoju metu labai džiugu matyti Lietuvą tokią gražią ir modernią.
Jei kalbėti apie šalies politiką, tai būtų atskirai nagrinėtina tema. Šiuo metu įvairiais būdais, tinkamais ir netinkamais, sprendžiami demokratijos suvokimo klausimai ir reikia laiko, kad atsisijotų pelai nuo grūdų. Kaip bebūtų, nuo pasaulio nepabėgsime ir Lietuvai anksčiau ar vėliau teks taikytis su gal ir neįprastais įstatymais. Aktyviai seku ir emocingai išgyvenu jos įvykius.
Ko pasiilgstate gyvendama užsienyje?
Pasiilgstu Lietuvos, jos miestų, miestelių ir kaimelių, gamtos ir Baltijos jūros su visais jos turtais! Kai į nepriklausomą Lietuvą pradėjo skraidyti lėktuvai, kaskart, leidžiantis Vilniaus oro uoste, apsiašarodavau…
Labai liūdna, kad į amžinybę teko išlydėti savo pačius artimiausius žmones. Liko tik tolimi giminaičiai. Ten pat iškeliavo nemažai jaunystės draugų ir kolegų. Daugelis jų per anksti.
Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius pradėjus gyventi užsienyje?
Jau pirmaisiais gyvenimo metais čia įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą, ilgus metus buvau Olandijos lietuvių bendruomenės valdybos narė, tad per tą laiką teko sutikti nemažą būrį tautiečių. Vadinamuose „Kavos koncertuose” su lietuvių liaudies aranžuotų dainų programa platinau mūsų tautos meną.
(Lietuvoje) yra labai daug neišspręstų socialinių problemų, kurios sprendžiamos vėžlio žingsniu.
Gal mano požiūris į lietuvius keitėsi palaipsniui. Juk, metams bėgant, keitėsi pati Lietuva, keitėsi ir patys lietuviai. Kaip ir kiekvienoje šalyje, Lietuvoje yra teigiamų ir neigiamų reiškinių. Negali daug norėti iš buvusios sovietinės respublikos. Kiekvienoje visuomenėje yra sluoksniai, kurie tenkina ar erzina. Jei bandyčiau kritikuoti lietuvius, ta kritika būtų tik iš asmeninės patirties ir taikoma tik vienetams. Visi žinome, kas yra tipiškai lietuviška, kokie mūsų tautos bruožai.
Pasakysiu, kad Lietuvoje tenka būti gan dažnai. Na, pastebiu daug klaidų vaikų auklėjime, stebina kai kurių požiūris į pinigus, dažnai pasigendu elementarių mandagumo taisyklių, nepateisinu geriančių vyrų, jų gyvenimo būdo ir neatsakingo požiūrio į šeimą. Yra labai daug neišspręstų socialinių problemų, kurios sprendžiamos vėžlio žingsniu. Nemėgstu lietuviškos pop muzikos, kuri primena rusišką ir man kyla klausimas, kodėl muzikantai semiasi patirties ne iš Vakarų ir JAV, kur ji gimė, bet niekaip negali atsiplėšti nuo slaviško minoro iš Rytų? Gal tai blogo skonio ar kalbos barjero reikalai?
Kokios svajonės Jus verčia judėti į priekį?
Gyvenimo džiaugsmas! Tai jis mane verčia judėti į priekį. Esu optimistė ir mėgstu linksmybes. Anksčiau vyras sakydavo: „Su tavimi neįmanoma rimtai pakalbėti”, bet einant metams apsiprato. Net rimtas temas sprendžiame kvatodami. Gimiau balandį, esu tipiškas Avinas, kiekvieną pavasarį atgimstu iš naujo. Įsibėgėju ir tais ragais tik į priekį!
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Iš žmonių, kurie sugeba tai, ko aš dar nemoku. Ir iš tokių, kurie daro tą patį, ką ir aš darau, bet žymiai geriau.
Kokia veikla Jus domina be darbo? Gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų?
Geras klausimas. Bandau atsakyti. Veikla pieš koronaviruso pandemiją: kelionės, koncertai, miuziklai, parodos, sporto mokykla, baseinas, draugai, restoranai, tapybos kursai, sodininkystė, bendrijos kolegijos projektai ir rankdarbiai, knygų vertimai, skaitymas, kulinarija, muzika, įvairūs klubai ir nauji susitikimai.
Numatyta 2022 metų veikla: tas pats, plius italų kalbos kursai.
Jei dvejoji ir negali nuspręsti, ką rinktis – ilgai nelauk, griebkis iniciatyvos, pradėk dirbti! Tik tuomet sužinosi, ko tau tikrai reikia.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimo?
Patarimas iš savo asmeninės patirties: jei dvejoji ir negali nuspręsti, ką rinktis – ilgai nelauk, griebkis iniciatyvos, pradėk dirbti! Tik tuomet sužinosi, ko tau tikrai reikia. Netempk gumos ir nekankink savo artimųjų. Veik! Po to savaime viskas išsispręs ir susidėlios taip, kaip reikia. Nepamiršk, kad turi teisę keisti nuomonę ar pasirinkimus.
Kokį geriausią patarimą esate gavusi?
Kartą draugė man patarė vėl studijuoti, kai pati apie tai net nesvajojau, nes jau buvau ne studentiško amžiaus. Paklausiau jos, įstojau į Hagos Karališkosios konservatorijos klasikinio dainavimo metodikos skyrių. Po to į Utrechto konservatorijos pop ir džiazo dainavimo metodikos skyrių. Tai buvo nuostabiausi mano vėlyvųjų studijų metai ir iki šiol juos prisimindama jaučiuosi laiminga ir dar laimingesnė, nes turiu tokią super protingą draugę.
…mano širdyje gana daug vietos užima Lietuva. Dažniausiai per atstumą išgyvenu jos nesėkmes ir džiaugsmus…
Kokią Rimą norėtumėte matyti ateityje? Ar jau einate tuo keliu į savo tikslą?
Ach, na ir klausimėlis! Noriu daug! Stengiuosi išlaikyti tai, ką vertinu, gerbiu ir myliu. Noriu tobulintis ir mokytis, žavėtis asmenybėmis, džiaugtis kelionėmis ir įspūdžiais. Tai ir yra kasdienis mano darbas, gyvenimo būdas. Ateityje noriu save matyti tolerantišką ir aktyvią.
Esu atvira pasauliui ir skirtingoms kultūroms, bet ne kosmopolitė, nes mano širdyje gana daug vietos užima Lietuva. Dažniausiai per atstumą išgyvenu jos nesėkmes ir džiaugsmus, kartu švenčiu valstybines ir tradicines šventes. Likusią širdies dalį užpildo Nyderlandai ir kitos mano aplankytos ir pamiltos pasaulio šalys. Šiuo metu nieko nenoriu keisti, laukiu pandemijos pabaigos, kai vėl atsiras galimybė keliauti.
About The Author
