Gintė Damušis: diaspora prie mūsų visuomenės brandos gali labai prisidėti

Gintė Damušis daugeliui žinoma, kaip Lietuvos diplomatė. Galbūt mažiau žinoma, jog kovodama už Lietuvos laisvę, ji buvo net prisirakinusi prie Sovietų ambasados JAV, o savo biografija apima beveik visą moderniosios Lietuvos demokratinės raidos istoriją. „Globalios Lietuvos“ apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotą, pirmąją NATO ambasadorę moterį portalas Pilietybė.lt pakvietė pakalbėti apie diasporą Lietuvos laisvės kovose – praeityje, šiandien ir rytoj.

Kokie Jūsų šeimos pokalbiai, posakiai, poelgiai Jus taip stipriai užprogramavo nuolat būti Lietuvos dalimi? 

Kas vakarą prie vakarienės stalo, ypač vaikams besispyriojant valgyti, Tėvas primindavo savo kalinimo dienas Vokietijos kalėjimuose, kai bet koks kąsnelis buvo brangus. Mane asmeniškai visada labai domino tėčio rezistencinė veikla.

Nors buvo labai ramus džentelmeniškas žmogus, mokslui atsidavęs žmogus, savo pažiūromis buvo nepatogus ir vis susidurdavo su autoritarinėmis vyriausybėmis, kurios jame įžvelgė grėsmę. Smetonos valdymo laikais už veiklą su Ateitininkais kalėjo Varnių koncnetracijos stovykloje, nacių okupacijos metais už dalyvavimą sukiliminėje Lietuvos vyriausybėje ir pasipriešinimą okupacijai buvo išvežtas į Vokietijos kalėjimus. Jam pavyko išvengti Sibiro trėmimo, nes jo draugai iš Varnių stovyklos jį perspėjo. Visos šio istorijos mane labai intrigavo ir motyvavo domėtis pačia Lietuva ir įsitraukti į rezistencinius sąjūdžius.

Gintė Damušytė su tėvais Jadvyga ir Adolfu Damušiais | Asmeninio albumo nuotr.

Kokiu keliu Jūs pati atėjote iki išeivijos rezistencijos ir Lietuvos laisvės bylos veiklų? Kaip Jūs, aktyvūs diasporos žmonės, vieni kitus atradot tokioj didelėj šaly kaip JAV, be socialinių tinklų ir internetų? 

Dipukų karta labai daug dėmesio skyrė lietuviškų organizacijų steigimui. Mano tėvai labai aktyviai prisidėjo kuriant Dainavos lietuvių stovyklą, ją išlaikant ir organizuojant jos veiklas. Aš pati toje stovykloje leisdavau vasaras, į ją susirinkdavo vaikai ir jaunimas ne tik iš JAV, bet ir iš Kanados, Europos, Lotynų Amerikos. Ten susitikau su bendraminčiais, kuriems rūpėjo išlaikyti lietuvių kalbą, rūpėjo Lietuva ir jos likimas. Tas bendrumas išaugo į labai stiprias artimas draugystes. Be to veikė bendruomenės, parapijos, organizacijos – skautai, ateitininkai, tautinių šokių grupės. Visai tai mus labai telkė ir artino.

Baigusi mokslus prisijungiau prie Lietuvių informacijos centro prie Lietuvių Katalikų Religinės šalpos veiklos irgi vieno stovyklos dalyvio dėka. Šalpos vadovas pasakojo apie Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką ir jos reikšmę, jos stiprėjantį gerą vardą tarp užsienio organizacijų. 

G.Damušytė (kairėje) areštuota 1980 m. protesto prie TRSR ambasados Vašingtone metu | Asmeninio albumo nuotr.

Mano istorijos ir politologijos mokslai labai tiko darbui su Lietuvos rezistencine organizacija, šio žmogaus kvietimu nutariau paaukoti metus šiai veiklai tarsi vertingai praktikai. Veikla taip užkabino, buvo be galo įdomu, o dėl didelių politinių pokyčių pasaulyje vieneri metai tapo dvylika. 

Vos prisijungusi ėmiausi steigti Lietuvių informacijos centrą (LIC) kaip žinių iš Lietuvos agentūrą ir fokusuotai veikti visuomenės nuomonę, skverbtis į užsienio spaudą, viešinant žmogaus teisių pažeidimus Sovietų sąjungoje, jų būklę ir gyvenimo realijas šaltojo karo metu Lietuvoje.

Ką kiekvienas mūsų turėtume žinoti apie „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“ ir kaip ji buvo Lietuvos laisvės bylos dalis?

Kronika buvo vienas pagrindinių pogrindžio leidinių, kurio kūrėjai dirbo slaptai, rizikuodami savo gyvybe, nuolat sekami tarnybų, dažnai įduodami ir areštuojami. Ji kuo tiksliau fiksavo represinių struktūrų veiklą prieš disidentus. Informacijos centro, kuris ilgainiui įgavo labai didelį patikimumą, misija buvo gauti slaptai išvežamą pogrindžio spaudą, o dėl nuolat sudaromų kliūčių ir pavojų ją gauti užtrukdavo keletą mėnesių. Užtrukdavo ir ją aktualizuoti užsieniui suprantama kalba, versti ir išsiųsti dideliam, virš 10 000 adresatų sąrašui – valdžios institucijoms, vyskupų konferencijoms Vakarų šalyse, tarptautiniams ir Maskvos korespondentams, tarptautinėms žmogaus teisių organizacijoms kaip „Amnesty Inernational“ ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. Jos skatino savo valstybes nares rašyti paramos laiškus kaliniams ir raštus sovietų valdžiai, atkreipti dėmesį į tam tikrų kalinių bylas, raginti išlaisvinti disidentus, pabrėžiant žmogaus įsitikinimų laisvės doktriną.

G.Damušytė kalba Žmogaus teisių simpoziume | Asmeninio albumo nuotr.

Kronika yra ilgiausiai iš visų leistas pogrindinis leidinys visoje Sovietų Sąjungoje. Net labiau žinoma „Einamųjų įvykių kronika“, kurią leido Maskvoje labai žinomi disidentai, su kuria vyko aktyvus bendras darbas, nustojo veikti anksčiau, o Kronika ėjo iki  pat 1990-ųjų, turėjo virš 50 leidinių ir atliko labai svarų patikimos informacijos sklaidos vaidmenį, paliko gilų pėdsaką tarptautiniu mastu.

Helsinkio susitarimų (https://www.britannica.com/event/Helsinki-Accords), kuriuos pasirašiusi buvo ir Sovietų Sąjunga, baigiamojo akto peržiūros metinės konferencijos buvo puikus forumas atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Rytų bloke. Taigi, lietuvių diasporos organizacijos iš JAV, Kanados, nevyriausybinės organizacijos kaip mano vadovaujamas LIC siųsdavo ten savo delegacijas susitikti su vyriausybinėmis delegacijomis ir įteikti informaciją, kuri rėmėsi Kronika kaip šaltiniu. Ir jos naudojo šią medžiagą, kad darytų spaudimą Sovietų Sąjungai laikytis Helsinkio akto principų. Noriu atkreipti dėmesį, kad ši Kronikos svarba ir įtaka dar nėra pakankamai įvertinta, kad istorijoje būtina užfiksuoti šiuos faktus.

Kuo labiausiai didžiuojatės Lietuvių informacijos centro veikloje? 

Norisi prisiminti Lietuvių informacijos centro priešistorę, Lietuvių Katalikų religinės šalpos organizaciją (Lithuanian Catholic Religious Aid, Inc.), kuri veikia nuo 1960 m., įsteigta Kunigų vienybės Amerikoje iniciatyva. Jie labai atvirai ir pažangiai žiūrėjo į žmonių teisių veiklą ir suprato būtinumą steigti Informacijos centrą. Konsultavomės su kitomis diasporos organizacijomis, kaip Amerikos lietuvių taryba. Iš pradžių didelė dalis priešinosi informacijos centrui, nes tikėjo, kad gali pačios vykdyti lobistinę veiklą. Teko įtikinti, kad centro renkama ir ruošiama informacija gali būti labai patikimas įrankis kitų organizacijų veiklai.

G.Damušytė (pirmoji kairėje) su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu | Asmeninio albumo nuotr.

Informacijos centras labai glaudžiai bendradarbiavo su Amerikos balso, Laisvosios Europos ir Vatikano radiju, nes buvo būtina, kad Kronikos ir kitų leidinių informacija pasiektų ir pačią Lietuvą per radijų transliacijas. Ir vienas iš mano artimiausių bendradarbių Romas Sakadolskis labai palaikė centro steigimą, tačiau nuo pradžių perspėjo, kad tikrai bus sunku dirbti, nes dauguma  žiūrės kaip į labai tendencingą Rytų Europos informacijos šaltinį ir nepasitikės. Tačiau dirbdami nuosekliai, kompetentingai, tyliai, nuolat rengdami neutralius pranešimus ir tikslingai juos platindami korespondentams, įgijome pasitikėjimą, į mus ėmė kreiptis kaip į tiesioginės informacijos šaltinį ir citavo.

Taigi, labai didžiuojuosi, kad centras įgijo patikimumą, kad tarptautinio masto žurnalistai ėmė lankytis mūsų kuklioj įstaigėlėj Bruklino priemiestyje, JAV Valstybės departamentas ėmė kviesti centro atstovus į trumpąsias spaudos konferencijas pasidalinti informacija su jų diplomatais, paskirtais į JAV ambasadą Maskvoje, kai kurie leidiniai ėmė perspausdinti centro straipsnius, o televizijos laidos ėmė kviesti pakomentuoti Lietuvos įvykius. 

Pradėjome maži, o išaugome į reikšmingą įstaigą, kuri turėjo poveikį visuomenės nuomonei Lietuvos laisvės bylos klausimais.

Ši patirtis sukūrė tvirtus pagrindus laisvai Lietuvai atsispirti ir kurtis iš naujo, o Jums sklandžiai pereiti į laisvos Lietuvos kūrimą. Kaip tai įvyko? Kaip tapote diplomate, Lietuvos užsienio reikalų dalimi?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo valstybės pripažinimo procesas ir JAV galų gale pripažino Lietuvą, tapo aišku, kad Lietuva taps Jungtinių Tautų nare.

Kaip tada buvo gražu iš Lietuvos pusės užakcentuoti Lietuvos nepripažinimo politikos svarbą, pakviečiant pirmuoju Lietuvos atstovu prie JT dar tarpukario Lietuvos konsulu dirbusį Anicetą Simutį. Jis jau tada buvo labai garbaus amžiaus ir pakvietė mane, Darių Sužiedėlį ir Algimantą Gurecką tapti jo komandos nariais ir įsteigti atstovybę. O juk buvo pati atsikūrimo pradžia, apie finansavimą nebuvo net kaip galvoti. Pradžioje dirbome visuomeniniais pagrindais, o po to tapome oficialiais diplomatais. Tai ir dariau su didžiausiu malonumu. Nuolat svajojau būti diplomate, tad džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes buvo labai įdomu kurti viską nuo nulio.

G.Damušis buvo Lietuvos ambasadorė prie NATO ir pirmoji ambasadorė moteris šioje organizacijoje, Lietuvos ambasadore Austrijoje ir Slovakijai, Kanadoje, Danijoje ir Islandijai, URM Užsienio lietuvių departamento direktorė | Asmeninio albumo nuotr.

Koks buvo stiprus diasporos vaidmuo tais pirmaisiais metais. Lietuvių fondas norėdamas palaikyti atsikuriančią Lietuvą skyrė 1 milijoną JAV dolerių švietimo reikalams. Kanados lietuvių bendruomenė sutelkė 1 milijoną JAV dolerių ir nupirko pirmąją Lietuvos atstovybę Briuselyje. O kiek dar žmonių atėjo su stambiomis investicijomis, patirtimi, patarimais. Vienas geriausiai žinomų – Juozas Kazickas, kuris investavo pats ir pritraukė kitų investuotojų ir ėmė plėtoti telekomunikacijos tinklus. Kiek daug diasporos jaunimo Sąjūdžio laikais iš JAV ir Kanados atkeliavo į Lietuvą padėti  Vytautui Landsbergiui ir Aukščiausiajai Tarybai. Tikrai yra nuostabus indėlis, parodo, kaip diaspora tikėjo Lietuva. 

Ir šiais laikais, labai svarbu turėti pasitikėjimą diaspora, pasitikėjimą vieni kitais, valstybės institucijomis. Čia diaspora tikrai gali daug padaryti ir šiais laikais, gali būti didelė pagalbininkė keliant sąmoningumą.

Pavyzdžiui, Danijoje, pilietiškumas ugdomas nuo pat jaunystės, žmonės auga ir bręsta bendruomenėje, palaiko valstybės paramą bendruomeniniams tikslams, padeda vieni kitiems, kai sunku. Šitas pas mus turi dar labai subręsti.

Manau, diaspora, turėdama tą gyvenimišką patirtį kitose šalyse, prie mūsų visuomenės brandos gali labai  prisidėti.

Pilietybė.lt pokalbio su Ginte Damušyte vaizdo įrašas:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.