„Pensilvanijos kariai daugiau kaip 30 metų moko Lietuvos karius, nes jums ten reikia būti kuo geriau pasiruošusiems“, – sako JAV kariškis Thompsonas, sutiktas seniausiame lietuvių renginyje Amerikoje „Lithuanian Days“ (liet. „Lietuvių dienos“). Kariškio teigimu, toks aktyvus Pensilvanijos karių įsitraukimas į Lietuvos saugumą yra čia gyvenančių kelių kartų lietuvių nuopelnas.
Kaip Pensilvanijoje, JAV, septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos gyvenantys lietuviai sukūrė Mažąją Lietuvą, puoselėja savo šaknis ir prisideda prie Lietuvos saugumo?
„Nuvažiuokime pažiūrėti, kaip yra su lietuviais“
Apsilankymas Pensilvanijoje vykstančiose „Lietuvių dienose“ kelionės su šeima po JAV maršrute atsidūrė netyčia ir iki paskutinės minutės nebuvau tikra, ar pavyks. Galiausiai nusprendėme sukti ne suplanuotos Filadelfijos link, kur itališkieji šeimos nariai norėjo užbėgti 72 Filadelfijos Meno muziejaus laiptais – kaip Sylvesteris Stallone filme „Rokis“, bet parko „Katalpa Grove“ link. Šiame parke Pensilvanijos miškuose kartą per metus JAV lietuvių kilmės katalikų organizacija „Knights of Lithuania“ (liet. Lietuvos riteriai) – viena seniausių etninių organizacijų JAV – organizuoja „Lietuvių dienas“.
„Rokio laiptai“ ir ateityje bus ten, kur yra, o būti Pensilvanijoje ir kaip tik tuo metu, kai vyksta „Lietuvių dienos“, kada dar taip nutiks?“ – argumentavo Italijoje užaugusi dukra.
„Rokio laiptais“ norėjęs užbėgti itališkasis šeimos narys pateikė dar gilesnių priežasčių, kodėl pasuko vairą ne Filadelfijos, bet lietuvių renginio link: „Apsilankymas „Little Italy“ (liet. mažojoje Italijoje) Niujorke man paliko didelį liūdesį. Tikėjausi sutikti Amerikoje įsikūrusių tėvynainių, tikėjausi atsidurti savas tarp savų, o ten absoliutus feikas, visiškas atotrūkis nuo šaknų, paviršutiniškas verslas, ir tiek. Nuvažiuokime pažiūrėti, kaip yra su lietuviais.“
Išsivežėme ir apmąstymų apie pribloškiančias pastangas, kaip septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos gyvenantys lietuviai ne tik stengiasi išlaikyti tai, kas vadinama šaknimis, bet ir prisideda prie Lietuvos saugumo.
Nuvažiavome, pažiūrėjome ir išvykome be iš „Little Italy“ išsineštų nusivylimo dryksnių, išskyrus vieną, bet apie jį vėliau. Išsivežėme ir apmąstymų apie pribloškiančias pastangas, kaip septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos gyvenantys lietuvių palikuoniai, dažnai net nekalbantys lietuviškai, gal net niekada nebuvę Lietuvoje, ar šviežesni, jau po Nepriklausomybės emigravę lietuviai, ne tik stengiasi išlaikyti tai, kas vadinama šaknimis, bet ir prisideda prie Lietuvos saugumo.
Porcija šaltibarščių kas minutę
„Ar kalbate lietuviškai?“ – klausiu renginyje sutiktos moters lietuviškais tautiniais rūbais. „Nelabai“, – atsako su akcentu. „Aš kalbu“, – prieina jos partneris. Abu jie šoka Baltimorės tautinių šokių grupėje „Malūnas“, dalyvavo ką tik praūžusioje Dainų šventėje Vilniuje, o dabar atvyko į 111-ą kartą vykstančias „Lietuvių dienas“ Pensilvanijoje.
Kažkur parke, JAV miškuose, septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, kitoje Atlanto pusėje parduota po porciją šaltibarščių kas minutę.
Pasirodo, „Lithuanian Days“ Pensilvanijoje yra seniausias JAV be pertraukų vykstantis ne tik lietuvių, bet apskritai bet kokios JAV etninės grupės renginys. Pirmą kartą 1914 m. jį surengė lietuviai kunigai, kad pakeltų sekinančius darbus anglių kasyklose dirbančių lietuvių ūpą.
„Kiek šaltibarščių porcijų jau pardavėte?“ – klausiu kvitus maistui parduodančio, marškinėlius su Lietuvos žemėlapiu vilkinčio vyro. „Per du šimtus“, – atsako amerikoniškai. Mintyse paskaičiuoju: renginys prasidėjo prieš tris valandas, išeina daugiau nei porcija šaltibarščių kas minutę. Kažkur parke, JAV miškuose, septyni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, kitoje Atlanto pusėje parduota po porciją šaltibarščių kas minutę.
Kodėl Pensilvanijos kariams rūpi Lietuvos saugumas?
Šaltibarščių skonis kitoks nei Lietuvoje: saldesnis, be lietuviško kefyro rūgštumo. „Trispalvėm, gintaru ir tautiniais rūbais puošiasi, lietuviškus šokius šoka, dainas dainuoja, kanklėmis skambina, bet kalba amerikoniškai, net šaltibarščius amerikoniškus daro. Ar dėl to mažiau verti lietuviai?“ – pagalvoju.
Netikėtą ir netikėtai stiprų atsakymą pateikia JAV kariškis Thompsonas.
„Pensilvanijos gynybos gvardija daugiau kaip 30 metų moko Lietuvos karius, dalyvauja bendrose pratybose, tarptautinėse operacijose, nes jums ten, Lietuvoje, reikia būti kuo geriau pasiruošusiems“, – pasakoja palapinėje su eksponuojama Lietuvos karių uniforma užkalbintas kariškis.
Paklaustas, kodėl būtent Pensilvanijos kariai moko Lietuvos karius, jis nedvejodamas atsako: „Dėl kelių kartų lietuvių įdirbio čia.“
Pasidomėjusi sužinau, kad Pensilvanijoje lietuviai kurtis pradėjo dar 1867 m., kur nuo bado ir caro priespaudos bėgę jie ne tik vargo anglies kasyklose, bet ir steigė lietuviškas mokyklas, klubus, statė lietuviškas bažnyčias, muziejus.
Būtent Pensilvanijoje 1887 m. buvo išleistas pirmasis lietuvių išeivių kalendorius, 1888 m. pradėjo eiti pirmasis lietuviškas bulvarinis laikraštis „Saulė“, 1904 m. publikuotas pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas – Vinco Pietario „Algimantas“. Dar 20 a. pradžioje Pensilvanijos miestelis Šenandoa (Shenandoah) vadintas „Amerikos Vilniumi“, o dabar oficialiai vadinamas Mažąja Lietuva JAV, mat skaičiuojama, jog trečdalis gyventojų yra lietuvių kilmės.
Pensilvanijos gynybos gvardija daugiau kaip 30 metų moko Lietuvos karius, dalyvauja bendrose pratybose, tarptautinėse operacijose, nes jums ten, Lietuvoje, reikia būti kuo geriau pasiruošusiems.
Pensilvanijoje gyvenimus kūrę lietuviai žemiškąją kelionę baigusius savo tautiečius dažnai ir laidodavo ne vietinėse, bet lietuviškose kapinėse. Dabar daugelis lietuviškų kapinių yra apleistos, jas atgaivinti bando į projektą „Šaknys“ susijungusios JAV lietuvių bendruomenės, JAV lietuvių jaunimo sąjungos bei Lietuvių fondo savanoriai. Neslėpsiu, beklausant, kaip jaunimas susirinkusiems pasakojo apie Pensilvanijoje esančius 300 tūkstančių lietuvių kapų, kad kai kurie jų atrodo lyg džiunglės, kaip bando ne tik juos sutvarkyti, bet ir išsaugoti čia esantį Lietuvos diasporos paveldą, dokumentuoti emigravusių lietuvių bei jų šeimų istorijas, likimus, o kartu ir prisiliesti prie savo šaknų, sudrėko akys.
Tai yra mano DNR
„Buvome beatitrūkstantys nuo Lietuvos, dukros ir lietuviškai kalbėti nelabai norėjo, kol pradėjome kepti šakočius, – pasakojo renginyje šakočius pardavinėjanti Ingrida. Ji trisdešimt metų gyvena Filadelfijoje, nėra konditerė, kaip ir vyras Vygandas, dieną dirba kitus darbus, tik prieš kelerius metus laisvalaikiu pradėjo kepti šakočius. – Kiekvienas turime savo pareigas: aš darau tešlą, dukra plaka kiaušinius, vyras kepa. Netikėtai šakočiai tapo mus vienijančia ir su Lietuva jungiančia gija.“
Nauja veikla išlaikyti ryšį su Lietuva padeda ir Kristinai, „Lietuvių dienose“ prekiavusiai savos gamybos džemperiais, marškinėliais, rankinėmis, gertuvėmis su užrašu „It’s in my DNA“ (liet. tai yra mano DNR), lydimu trispalvio piršto antspaudo.
„Vyras į JAV atvyko anksčiau, aš prieš dešimt metų. Iki šiol sunku pritapti prie amerikoniško skonio, tad stengiuosi gaminti tai, kas man estetiškai artima“, – pasakojo moteris.
Kol šnekučiuojuosi su Ingrida, Vygandu, Kristina, o dėl futbolo pamišęs sūnus renkasi legendinius Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius, fone dainuoja tautiniais rūbais vilkintys garbaus amžiaus vyrai, akompanuojami akordeonu grojančios moters, taip pat tautiniais rūbais. Staiga dainuojantys vyrai atsistoja, paskui keliaklupsti krenta ant grindinio. Net išsigąstu, ar garbaus amžiaus lietuviškų dainų atlikėjai nepasijuto blogai. Pasirodo, šitaip kai kuriuose Lietuvos kaimuose būdavo atliekama ši daina. Gimusi, augusi Lietuvoje, ne kartą šią dainą girdėjusi, neturėjau nė žalio supratimo, kad ši daina atliekama taip emociškai stipriai. Sužinojau už septynių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, netyčia užsukusi į Pensilvanijos miškuose vykstančias „Lietuvių dienas“.
„La grande tristezza“ (liet. didus liūdesys)
Eidama automobilio link nugirstu vieno iš lietuvių kapus su projektu „Šaknys“ tvarkančio jaunuolio pokalbio su amerikiečiais nuotrupą: „Ne, dvigubos pilietybės turėti negalime. Prieš porą mėnesių dėl to Lietuvoje vyko referendumas, deja, nepavyko.“
Liūdna tik, kad (…) jūs, lietuviai, atvirkščiai – taip vertinate savo šaknis emigracijoje ir taip mažai savo diasporą Lietuvoje.
„La grande tristezza (liet. didus liūdesys)“, – spontaniškai į žodžius sureaguoja užbėgimą „Rokio laiptais“ Filadelfijoje dėl trumpo vizito lietuvių renginyje paaukojęs itališkasis šeimos narys.
Bevairuojant paskutinius kilometrus Amerikos keliais prieš skrydį į Romą paklausiu jo, kokį įspūdį vizitas paliko. „Iš „Little Italy“ išėjau sopančia širdimi, iš „Lietuvių dienų“ išvykau pakylėtas, – atsako ir priduria: – Liūdna tik, kad italai Amerikoje taip mažai vertina savo šaknis, bet Italija vertina savo diasporą, o jūs, lietuviai, atvirkščiai – taip vertinate savo šaknis emigracijoje ir taip mažai savo diasporą Lietuvoje.“
About The Author
