Stebiu referendumo artėjimą ir sprogstu iš nevilties

Artėjančio referendumo šviesoje sėdžiu ir bandau suprasti, kaip taip gaunasi, kad mamos pusbrolis turi Lietuvos ir JAV pilietybes, o mano pusbrolis Švedijoje privalo pasirinkti kažkurią vieną? Kas taip ištaškė Pilietybės įstatymą, kad mano kurso draugių vaikai gali turėti Lietuvos ir Vokietijos pilietybes, o jų mamos privalo pasirinkti kažkurią vieną? Kas turėtų atsakyti už tokią painiavą, kai draugė Holivude jau 13 metų bando neprarasti Lietuvos pilietybės, o jos vyras gali teisėtai būti ir Lietuvos, ir JAV pilietis? Kaip Pilietybė tapo tokia parduodama, kad gidaudama rodau Vilnių žmogui, kuris gavo Lietuvos pilietybę anksčiau negu sužinojo, kuriame pasaulio gale Lietuva yra?

Esu eilinis Lietuvos žmogus. Mano giminė tokia, kaip ir daugumos Lietuvoje: mama baigė vidurinę Kazachstane, nes liaudies priešų šeimai ribojo galimybes grįžti. Ji pirmoji iš šeimos grįžo į Lietuvą studijuoti, kur susikūrė asmeninę laimę su tėčiu, baigusiu Salomėjos Nėries mokyklą Vilniuje ir augusiu įsitikinusių komunistų šeimoje.

Mamos pusbrolis gyvena JAV, kur pateko su tėvais bėgdamas nuo sovietų 1944 m., išmokė visas penkias dukras lietuviškai, parašė knygą „Lietuviški takai“ – apie etnines Lietuvos žemes ir lietuvių likimus JAV, yra Valdovų rūmų mecenatas. Jo kvietimu turėjau galimybę JAV koledže pasimokyti rinkos ekonomikos ir jos terminų vos išaušus Nepriklausomybei.

Pilietybės įstatymas ištaškytas išimtimis tiek, kad įgimtos pilietybės užsienyje išsaugoti negali būtent Baltijos kelio, Kovo 11–osios ir Sausio 13–osios dalyvių kartos žmonės.

Tėčio dėdė gyveno Maskvoje, kur padarė įspūdingą karjerą jėgos struktūrose ir atvykdavo pas gimines susirinkti garbinančio dėmesio.

Mano pusbrolis gyvena Švedijoje, nes sutiko ir įsimylėjo moterį, kuri turi ūkį ir žiedžia keramiką šiaurėje prie sienos su Norvegija.

Mano vyresnioji dukra baigė neurologijos studijas Aberdeeno universitete Škotijoje, jaunesnioji dukra dirba ir šiemet balsuos Aucklande Naujojoje Zelandijoje, jauniausias sūnus studijuoja ekonomiką ir šiemet balsuos Lunde, Švedijoje.

Kas turėtų atsakyti už tokią painiavą, kai draugė Holivude jau 13 metų bando neprarasti LR pilietybės, o jos vyras gali teisėtai būti Lietuvos ir JAV pilietis pagal tremtinio palikuonių išimtį?

Mano biografija irgi eilinė: baigiau sovietinę mokyklą Vilniaus Karoliniškėse. Įstojau mokytis anglų kalbos ir literatūros Vilniaus universitete 1989–aisiais – Baltijos kelio metais. 1991 m. sausį su kurso draugais ir kitais studentais gyniau Konarskio gatvėje TV ir radijo centrą, nuo 1992–ųjų šiek tiek įvaldytos anglų kalbos dėka ėmiau dirbti tarptautinėse iniciatyvose. Viena jų – Central and Eastern European Legal Initiative (CEELI) – buvo atvesta į Lietuvą JAV lietuvio, advokato Ernesto Raskausko dėka. Jis užsuko didžiulį ekspertinės pagalbos Lietuvos teisėkūrai mechanizmą. Lietuvos Seime buvo sudaryta Laikinoji komisija Konstitucijos projektui parengti, ją sudarė aštuoni teisės ekspertai iš Lietuvos ir aštuoni konstitucinės teisės ekspertai iš JAV, o jos darbui vadovavo pats Ernestas. Jo ryšių Amerikos teisininkų asociacijoje (American Bar Association) dėka, komisijoje nuo pat pradžių dirbo legendinės teisėjos kaip Sandra Day O’Connor, Ruth Bader Ginsberg, Ruth McGregor, ekspertais buvo senatoriai, teisės universitetų rektoriai. 

Mano – Baltijos kelio, Kovo 11–osios ir Sausio 13–osios – kartos draugai dirba Lietuvos ambasadoriais įvairiose šalyse, viena artima kurso draugė anglų kalbos žiniomis ir nenuspėjamais meilės keliais sukūrė šeimą JAV, kita artima draugė nutekėjo į Vokietiją, visos penkios draugių dukterys vasaroja su seneliais ir sklandžiai kalba lietuviškai. Dar vieną tos pačios kartos draugę darbštumas ir gabumai užnešė į karjeros aukštumas Holivude (Warner Bros., jeigu ką), kur ji sutiko panašaus likimo širdies draugą, kuria, buria pilietiškus lietuvius prasmingoms veikloms ir atsakingai balsuoja.

Kaip Pilietybė tapo tokia parduodama, kad gidaudama rodau Vilnių žmogui, kuris gavo Lietuvos pilietybę anksčiau negu sužinojo, kuriame pasaulio gale ji yra?

Vienuolika pastarųjų metų dirbu gide, pažindinu keliautojus su Vilniumi, Lietuva, Baltijos šalimis, ir dar dirbu su lietuviais, karjeros, meilės, smalsumo išbarstytais po visą pasaulį, įdėmiai klausausi eilinių, neypatingų, tokių, kaip visų sutiktų žmonių, istorijų.

Artėjančio referendumo šviesoje sėdžiu ir bandau suprasti, kaip taip gaunas, kad mamos pusbrolis turi Lietuvos ir JAV pilietybes, o mano pusbrolis Švedijoje privalo pasirinkti kažkurią vieną? Kas taip ištaškė Pilietybės įstatymą, kad mano kurso draugių vaikai gali turėti Lietuvos ir Vokietijos pilietybes, o jų mamos privalo pasirinkti kažkurią vieną? Kas turėtų atsakyti už tokią painiavą, kai draugė Holivude jau 13 metų bando neprarasti LR pilietybės, o jos vyras gali teisėtai būti Lietuvos ir JAV pilietis pagal tremtinio palikuonių išimtį? Kaip Pilietybė tapo tokia parduodama, kad gidaudama rodau Vilnių žmogui, kuris gavo Lietuvos pilietybę anksčiau negu sužinojo, kuriame pasaulio gale ji yra?

Pilietybės įstatymas ištaškytas išimtimis tiek, kad įgimtos pilietybės užsienyje išsaugoti negali būtent Baltijos kelio, Kovo 11–osios ir Sausio 13–osios dalyvių kartos žmonės. Štai vien š.m. balandžio 14 d. Vidaus reikalų ministrės įsakymu LR pilietybės neteko 29 jų (kasmet maždaug po 1000).

Požiūris į Pilietybę atspindi požiūrį į piliečius – čia ir kur jie bebūtų. Atstumia, o ne įtraukia. Vaikosi perrinkimo kitoms kadencijoms, nekuria ilgalaikės valstybės saugumo ir augimo vizijos.

Stebiu referendumo artėjimą, skaitau siūlomą Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę biuletenyje ir sprogstu iš nevilties. Visiškai atvirai vyksta pasityčiojimai iš dviejų esminių valstybės sąrangai dalykų: Pilietybės ir Konstitucijos. Referendumas dėl aukštos kartelės ir nusikalstamai aplaidaus pasiruošimo pasmerktas žlugti. Antrą kartą. 

Piliečiams siūloma perduoti atsakomybę dėl pilietybės Seimui, institucijai, kuri mažiausiai patikima iš visų valdžios organų (pagal apklausas), kurios sudėtis jau nuo spalio radikaliai keisis (pagal apklausas) ir kuri istoriškai kiekvienoj kadencijoj vis labiau darkė Pilietybės įstatymą.

Požiūris į Pilietybę atspindi požiūrį į piliečius – čia ir kur jie bebūtų. Atstumia, o ne įtraukia. Vaikosi perrinkimo kitoms kadencijoms, nekuria ilgalaikės valstybės saugumo ir augimo vizijos. Dangstosi demografinėmis ir saugumo grėsmėmis, kurios vis tiek pildosi triguba jėga. Ir liūdniausia, kad netikiu, jog kas nors keisis.

Viršelio nuotraukoje Lina Dusevičienė, asmeninio albumo nuotr.

About The Author

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *