Lietuvė skelia žiežirbas neuromokslų pasaulyje

„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie esame iš tiesų“, – teigia neuromokslininkė Gabija Toleikytė. Švėkšnoje gimusi lietuvė dėsto Jungtinės Karalystės universitete, o neuromokslų pasiekimus stengiasi pritaikyti, kad padėtų žmonėms. Tačiau tam, jos teigimu, būtina pažinti savo smegenis. O jos pačios kelias į pažintį su smegenimis prasidėjo nuo diskusijos apie daiktavardžius.

G. Toleikytė gimė darželio vedėjos ir auklėtojos bei šachmatus mėgusio televizorių meistro šeimoje. Penkių vaikų šeimoje augusi neuromokslininkė juokauja, kad į mokslus pasuko, nes tingėjo dirbti žemės darbus: „Vaikystėje turėjome mažą fermą, kur mums reikėdavo tėvams padėti, tad ma­ma dabar juokiasi, kad mes gerai mokė­mės, nes tingėjome dirbti fermoje.“

Jau 14 metų ji gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur sukūrė šeimą, augina du vaikus ir dėsto Šefildo (JK) universitete. Tačiau kelias į neuromokslus prasidėjo nuo… diskusijos su mokytoja apie daiktavardžius. „Pradinėje mokykloje mokėmės apie daiktavardžius ir mokytoja pasakojo, kad ne visi daiktavardžiai yra apčiuopiami, pavyzdžiui, protas. Aš paprieštaravau, kad protą galima apčiuopti, kad smegenis tyrinėjantys daktarai, atidarę kaukolę, gali tai padaryti. Tai buvo mano pirma diskusija apie neuromokslus“, – pasakojo žiežirbas mokslo pasaulyje skeliančia mokslininke vadinama G. Toleikytė.

G. Toleikytė kalbos TedX metu | Asmeninio albumo nuotr.

Antras postūmis link neuromokslų buvo kamavęs galvos skausmas: „Vaikystėje mane kamavo migrena, dažnai skaudėdavo galvą ir susirūpinę tėvai vežė tyrimams. Man pavyko susitikti su labai geru neurochirurgu, su kuriuo daug diskutavome apie smegenis ir mane tai labai sudomino, net prašiausi, kad leistų stebėti smegenų operaciją, bet taip ir neteko.“

Tačiau nepaisant nuo vaikystės buvusio potraukio smegenims, į neuromokslų studijas G. Toleikytė nėrė tik studijuodama molekulinę biologiją Vilniaus universitete. Kartą bibliotekoje jai į rankas pateko profesoriaus Osvaldo Rukšėno turėta knyga apie neuromokslų pagrindus, šis profesorius tapo lemiamu Gabijos vedliu į neuromokslus. Vėliau žinias ji gilino magistro studijose Suomijoje, kur jos atlikti tyrimai buvo išrinkti geriausiu magistro darbu gamtos srityje Lietuvoje ir apdovanoti prezidentės Dalios Grybauskaitės. Galiausiai ji išvyko doktorantūros studijų į Londoną.

„Londono universiteto koledže, kur galėjau rinktis iš 77 neuromokslų laboratorijų, pajutau, kad darau tokius nerealius turimus, bet širdyje jaučiau tuštumą, nes visi tie tyrimai per toli atitrūkę nuo realybės, – pasakojo G. Toleikytė. – Būtent ten supratau, kad mane neuromokslai patraukė, nes norėjau geriau suprasti žmones ir tuo pačiu jiems padėti. Supratau, kad man reikia grįžti prie tikrojo tikslo. Taip pradėjau vesti seminarus apie smegenis paaugliams mokyklose, vėliau įmonių, universitetų darbuotojams, galiausiai visiems, besidomintiems. Tie seminarai tapo labai populiarūs, supratau, kad žmonėms yra labai didelis poreikis pažinti savo smegenis ir nusprendžiau žinias sudėti į knygą.“

Londono universiteto koledže, kur galėjau rinktis iš 77 neuromokslų laboratorijų, pajutau, kad darau tokius nerealius turimus, bet širdyje jaučiau tuštumą, nes visi tie tyrimai per toli atitrūkę nuo realybės.

Šiandien lietuvės kalbos transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, straipsniai publikuojami ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „The Guardian“, „The Telegraph“, „Men’s Health“, „Grazia“, o prieš dvejus metus pasirodžiusi jos knyga anglų kalba „Why the f**k can’t I change?“ jau išversta į šešias kalbas. Gegužės viduryje knyga pavadinimu „Kodėl, po velnių, negaliu pasikeisti?“ (Baltos lankos), pasirodė ir Lietuvoje.

„Knygos esmė – pasitelkiant neuromokslų atradimus, padėti žmonėms pažinti savo smegenis ir pagal tai susikurti kas jiems tinka, kas ne, – pasakojo G.Toleikytė. – Neegzistuoja dvejos vienodos smegenys, mes jau gimstame su skirtingomis smegenimis, vėliau jos vystosi, priklausomai nuo to, ką mes išgyvename, ką išmokstame, kokias emocijas, įvykius patiriame. Todėl neegzistuoja visiems tinkami patarimai, bet pažinus savo smegenis, mes kiekvienas galime susikurti mums tinkamus patarimus.“

Pilietybė.lt pokalbio su neuromokslininke G. Toleikyte vaizdo įrašas | Pilietybė.lt

Neuromokslininkės teigimu, dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, dažniausia įtakoti kitų, o ne kokie iš tiesų esame: „Didžiausia problema yra bandymas būti tuo, kuo nesi. Tačiau mes nesame kažkokie sulūžę žaislai, nėra nieko blogo su mumis, mes tik leidžiame sau taip galvoti ir tada kenčiame: kai esame netinkamame darbe, netinkamuose santykiuose, kai bandome tapti kažkuo, kuo nesame. 

Esmė yra tame, kad jei norime priimti sau tinkamus sprendimus, turime perprasti save ir, pažinus savo smegenis, suprasti kokie esame. Kuo labiau vaikomės kitų žmonių, visuomenės primestų dalykų ar mūsų iliuzijų apie save, tuo labiau nutolstame nuo to, kas mums iš tiesų svarbu. Nes pilnatvė, laimė yra gyvenimo pagal savo vertybes savaiminis šalutinis poveikis.“

Kuo labiau vaikomės kitų žmonių, visuomenės primestų dalykų ar mūsų iliuzijų apie save, tuo labiau nutolstame nuo to, kas mums iš tiesų svarbu. Nes pilnatvė, laimė yra gyvenimo pagal savo vertybes savaiminis šalutinis poveikis.

Neuromokslininkė pabrėžia, kad neegzistuoja ir blogi įpročiai: „Kiekvienas mūsų elgesys turi kažką, kas mums yra svarbu, tiesiog tuo metu neturime geresnio būdo kaip patenkinti kertinius keturis poreikius: saugumo, įvairovės, buvimo svarbiu, ryšio su kitais. Jei nepatenkinsime tų poreikių pozityviais būdais, patenkinsime juos destruktyviais. 

Jei matytume tuos poreikius kaip keturias stiklines, turime suprasti, kad tos keturios stiklinės visada turi būti pripildytos. Kuo – čia jau kitas klausimas. Koks bebūtų destruktyvus elgesys, kažką mes iš jo gauname, ir tik suprasdami, ką iš to gauname, galime jį pakeisti.“

G. Toleikytė su vyru Matthew susituokė Vilniuje pagal pagoniškas tradicijas | Audriaus Šepiko nuotr.

Ji pateikia ir pavyzdį: „Tarkime, kodėl piktnaudžiaujame alkoholiu, saldumynais, būname toksiškuose santykiuose? Nes gauname saugumo jausmą, pabėgame nuo emocijų, atsipalaiduojame, gauname kažką, ko nesugebame gauti kitu būdu. Pirmas žingsnis yra suprasti ką mes iš to gauname. Antras žingsnis – pradėti daryti veiksmą, kuris duodą ta patį, bet nežalingu būdu.

Pati prasmingiausia kelionė yra į save, nes viduje mes esame deimantas, o per gyvenimą išmokstame būti blizgučiu. Tas deimantas apsineša purvu, apsilipdo visokiais stikliukais ir mes galvojame „o, kaip gerai atrodau“. Kelionė į save yra nuplauti tą purvą, nuplauti tuos stikliukus ir grįžti prie savo vidinio deimanto.

Pavyzdžiui, jei žmogus piktnaudžiauja alkoholiu, nes jaučia vienatvę, reikia atrasti būdą nebūti vienam: ar per hobius, malonią veiklą, ar per šuns įsigijimą, socialines interakcijas. Žmogui, kuris geria, nes patyrė tiek emocinės traumos, kad nori nuo visko pabėgti, reikia tas traumas gydyti. Čia gali padėti psichoterapija, nes reikia stoti į akivaizdą su tomis traumomis ir per jas pereiti. Nėra trumpo kelio, nėra greito pataisymo. Jei žmogus persidirba ir vartoja alkoholį kaip atsipalaidavimo priemonę, reikia keisti darbo įpročius.“

Smegenis skersai išilgai ištyrinėjusi G. Toleikytė neturi abejonių: „Pati prasmingiausia kelionė yra į save, nes viduje mes esame deimantas, o per gyvenimą išmokstame būti blizgučiu. Tas deimantas apsineša purvu, apsilipdo visokiais stikliukais ir mes galvojame „o, kaip gerai atrodau“. Kelionė į save yra nuplauti tą purvą, nuplauti tuos stikliukus ir grįžti prie savo vidinio deimanto.“

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.