„Svarbus diskriminacinis aspektas, kad vieniems galima, kitiems negalima. Mes nieko neprašome mums duoti, mes prašome tiesiog neatimti“, – sako Airijoje gyvenanti Donata Simonaitienė. Diskusijoje „Gimimu įgytos pilietybės nauda Lietuvai – tikros istorijos“ ji kartu su kitais užsienio lietuviais dalijosi savo patirtimi, koks jų ryšys su Lietuva, kodėl jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę ir kur dabartinėje tvarkoje įžvelgia diskriminaciją.
Diskusija buvo forumo „Pilietybės išsaugojimas, įgijus kitos valstybės pilietybę. Kokia nauda Lietuvai?“ dalis. Diskusiją moderavo LRT ir Laisvės TV žurnalistė Rita Miliūtė.
Moderatorė R. Miliūtė diskusiją pradėjo nuo klausimo, kaip pašnekovai vertina dabartinę tvarką, kai apie pilietybės praradimą pranešama raštu. Paklausti, „ar jums svarbu, kokiu būdu piliečiui yra pranešama apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą?“, diskusijos dalyviai vienbalsiai patikino – tokia tvarka yra nepagarbi.
„Kai pilietybė įgyta gimimu ir gauni raštą iš URM, kur taip paprastai parašyta, kad jūs jau nesate pilietė, ir atimama ta juridinė virkštelė, siejanti su Lietuva, yra labai skaudu“, – sakė JAV gyvenanti K. Donelaičio lituanistinės mokyklos iždininkė Giedrė Ball.
Jai antrina ir kitas už Atlanto gyvenantis tautietis teisininkas Gediminas Ramanauskas: „Kiekvienas turime šeimą Lietuvoje. Mano mama Lietuvoje, mano plati giminė Lietuvoje. Lietuva yra mūsų identiteto dalis, mes save asocijuojame su lietuviais, esame lietuviai širdyje, norime būti aktyvūs ir savo veiksmais bandome būti naudingi Lietuvai.
Toks barbariškas laiško atsiuntimas nukerta ne tik teisinius kelius, bet ir emocinį ryšį su Lietuva.
Toks barbariškas laiško atsiuntimas nukerta ne tik teisinius kelius, bet ir emocinį ryšį su Lietuva“, – pažymėjo vienas iš Niujorko lietuvių profesionalų klubo įkūrėjų, JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys.
G. Ball teigė, kad jai, kaip ir kitiems svetur gyvenantiems tautiečiams, ne kartą teko girdėti argumentus: „patys išvažiavote“, „ko dabar norite“, „galite būti lietuviais be pilietybės“.
Vis dėlto diskusijos dalyvė pabrėžė, kad visa jos šeima tebegyvena Lietuvoje, todėl pilietybės praradimas skaudus ne tik emociškai, bet ir faktiškai: dabar jai laikas, kurį gali praleisti gimtinėje, yra apribotas.
„Aš galvoju, kaip man atlikti savo kaip dukros pareigą. Pavyzdžiui, grįžti į Lietuvą slaugyti tėvų, kai negaliu likti šalyje ilgiau nei 90 dienų?
(…) Mano šalis ir mano namai visada bus Lietuva, kur yra mano tėvai ir mano giminė. Vis tiek atrodo, kad čia, JAV, esu laikinai ir norėčiau turėti galimybę grįžti. Praradus pilietybę, ta galimybė tiesiog sumažėja. Aš net nežinau, kaip reikėtų juridiškai tą padaryti dabar grįžus į Lietuvą. Negaliu atsisakyti JAV pilietybės dėl karjeros, dėl vaikų, tai tiesiog yra aklavietė. Teisinė aklavietė“, – kalbėjo G. Ball.
Iš vienos pusės valstybė sako „skatinkime sugrįžti“, bet iš kitos pusės valstybės teisinis reguliavimas priešingas šitiems tikslams.
G. Ramanauskas pridūrė, kad pilietybės netekimas atsiliepia ne tik tai kartai, kuri ją praranda, bet ir kitoms kartoms. „Mes kalbame apie pirmą išvykusią kartą (po Nepriklausomybės atkūrimo – LRT.lt), bet tai sukuria pasekmių ir kitiems. (…) Kaip ir Giedrė minėjo, daug sunkiau grįžti į Lietuvą rūpintis savo tėvais. Tie patys išvykusiųjų vaikai, jiems bus daug sunkiau studijuoti Lietuvoje.
Iš vienos pusės valstybė sako „skatinkime sugrįžti“, bet iš kitos pusės valstybės teisinis reguliavimas priešingas šitiems tikslams“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
Kokia nauda Lietuvai?
Diskusijos dalyviai atkreipia dėmesį, kad, turėdami tos šalies, kurioje gyvena, pilietybę, esant reikalui, jie galėtų daryti didesnę įtaką vietos institucijoms Lietuvai svarbiais klausimais.
„Airijoje su šeima gyvename 20 metų, visi kol kas turime lietuvišką pilietybę ir nesiruošiame kreiptis dėl airiškos. Bet tiek metų pragyvenus jau įsijauti į gyvenimą Airijoje ir norėtųsi gyventi čia visateisiškai, balsuoti rinkimuose. Ir tuomet, jei kiltų kokie svarbūs klausimai Lietuvai, galėtume kreiptis į parlamentą, į kitas institucijas. Kai neturim Airijos pilietybės, mūsų galios apribotos“, – pažymėjo lituanistinės mokyklos Airijoje vadovė D. Simonaitienė.
G. Ramanauskas atkreipė dėmesį, kad tai ypač aktualu dabartinio Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste. Pasak JAV gyvenančio lietuvio, blogiausio scenarijaus atveju, jei Lietuva atsidurtų realiame pavojuje, diasporos lietuviai, turintys užsienio šalies pilietybę, galėtų veikti daug aktyviau.
„Išsaugodamas Lietuvos pilietybę, bet kartu būdamas ir JAV piliečiu, tu gali daug sėkmingiau daryti įtaką valdžios institucijoms. Tai svarbu Lietuvos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui. Nes visada pagalvojame apie blogiausią scenarijų. (…)
Ilgesnį laiką gyvendami užsienyje, mes negyvename vakuume. Integruojamės į vietos visuomenę, dirbame, siekiame karjeros, turime kontaktų ratą. Būdamas vietoje ir turėdamas tos šalies pilietybę, gali daryti įtaką procesams daug stipriau“, – teigė pašnekovas.
G. Ball pridūrė, kad pilietybės išsaugojimas leistų Lietuvai išlaikyti glaudų ryšį su diaspora. Jos nuomone, toks žingsnis ypač svarbus, kai šalis yra tokia nedidelė, o jos populiacija mažėja.
Įžvelgia diskriminaciją
Diskusijoje dalyvavę užsienio lietuviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad dabartinis teisinis reguliavimas yra diskriminacinis dalies svetur išvykusiųjų atžvilgiu. D. Simonaitienė dalijosi savo šeimos pavyzdžiu – du jos sūnūs turi skirtingas teises.
Esmė, kad mes nieko neprašome mums duoti, mes prašome tiesiog neatimti.
„Svarbus diskriminacinis aspektas, kad vieniems galima, kitiems negalima. Esmė, kad mes nieko neprašome mums duoti, mes prašome tiesiog neatimti. Mano sūnus Mykolas, kuris gimė Lietuvoje, tarsi yra baudžiamas dėl to, nes jis negali turėti dviejų pilietybių. Sūnus Jonas gimė Airijoje ir jis gali be jokių išlygų turėti dvigubą pilietybę.
(…) Mykolui pačiam kyla klausimas, kiek dar jis turėtų padaryti dėl Lietuvos, kad turėtų teisę išlaikyti Lietuvos pilietybę, jei priimtų Airijos. Jis jau trečią vasarą savanoriauja lietuviškose stovyklose, dirba vadovu savanoriu, pernai savanoriškai atliko karinę tarnybą. (…) Kiek dar jis turėtų padaryti, kad būtų nusipelnęs Lietuvos pilietybės?“ – svarstė Airijoje gyvenanti tautietė.
G. Ramanausko teigimu, būtent po 1990-ųjų išvykusi karta, kuri negali išsaugoti Lietuvos pilietybės, jei priima kitos šalies pilietybę, yra itin naudinga Lietuvai.
„Iš mano kaip teisininko pusės, tai tikrai atrodo nedraugiška ir diskriminuoja, kai gali atkurti asmenys ir trys jų kartos pilietybę, bet karta, kuri dabar išvyko, negali jos išlaikyti. Reikėtų pabrėžti, kad ta karta, kuri išvyko po 1990-ųjų metų, yra labai aktyvi, patriotiška, jie turėjo galimybę išvykti ir studijuoti geriausiuose universitetuose, sėkmingai siekia karjeros, dirba. Ta karta yra labai naudinga ir nori būti naudinga Lietuvai.
Manau, kad ta diskriminacija tikrai juntama, dabartinė karta turbūt kalba vis garsiau, kad reikia tą diskriminaciją pašalinti, tos diskusijos vyksta“, – sakė teisininkas.
G. Bell pažymėjo turinti kelis atvejus iš asmeninės patirties, kurie iliustruoja diskriminaciją. Ji pripažino, kad pati yra netekusi lietuviško paso, nes priėmė JAV pilietybę, bet jos abu vaikai turi tiek Lietuvos, tiek JAV pilietybę.
„Dar vienas realus atvejis buvo, kai pas mane atėjo mano bendradarbis ir sako: mano proseneliai yra iš Lietuvos, išvyko per karą. Jis nieko apie Lietuvą nežino, nekalba lietuviškai. Ir sako: Giedre, ar gali padėti man paduoti prašymą įgyti Lietuvos pilietybę, nes aš noriu Europos Sąjungos paso. Toks atvejis yra peilis į paširdžius. Jis nežinojo mano situacijos, nieko, bet tai yra visiška diskriminacija.
Kokią naudą toks pilietis gali suteikti Lietuvos Respublikai, palyginus su manim? Aš esu gimusi, užaugusi Lietuvoje, mokau vaikus lietuvių kalbos, atstovauju Lietuvos interesams per lituanistinės mokyklos reikalus. Tiesiog labai skaudu, kad yra tokie išskirtiniai atvejai“, – komentavo forumo dalyvė.
Referendumo sėkme abejoja
Prabilus apie kitąmet planuojamą referendumą dėl pilietybės išsaugojimo, pašnekovai prisipažino abejojantys, kad jis bus sėkmingas.
„Aš būsiu realistas – referendumo kartelė yra labai labai aukšta. Man, kaip teisininkui, neatrodo sąžininga referendumo kartelę susieti su visais į rinkėjų sąrašą įrašytais piliečiais. Būtent referendumą nulemia neaktyvi visuomenės dalis. T. y. kuo mažiau ateina, tuo ta kartelė pasidaro dar aukštesnė.
Jau matėme tautos valią 2019 metais, kad žmonės palaiko, bet turi ateiti labai daug balsuoti, o tai yra sunkiai pasiekiama. Vertinčiau referendumo sėkmę gana skeptiškai“, – kalbėjo teisininkas iš JAV G. Ramanauskas.
Diskusijos dalyviai pateikė įžvalgų, kodėl susieti referendumo kartelę su visais į rinkėjų sąrašus įtrauktais piliečiais, jų nuomone, yra klausimų keliantis sprendimas. D. Simonaitienė atkreipė dėmesį į lietuvių kilmės asmenis, kurie pilietybę atkūrė tik dėl naudos, pavyzdžiui, noro turėti ES pasą.
Jau matėme tautos valią 2019 metais, kad žmonės palaiko, bet turi ateiti labai daug balsuoti, o tai yra sunkiai pasiekiama. Vertinčiau referendumo sėkmę gana skeptiškai.
„Dalis balso teisę turinčių žmonių yra tie, kurie niekada nebuvo Lietuvoje ir neturi nieko bendro su Lietuva. Ir tas žmogus patenka į bendrą statistiką, bet jis niekada nesidomėjo Lietuva, niekada nebalsavo ir niekada nebalsuos. Tai tas skaičius irgi šiek tiek netikras“, – mintimis dalijosi Airijos lituanistinės mokyklos vadovė.
G. Ramanauskas kėlė klausimą, ar rinkėjų sąrašas apskritai atitinka realius skaičius. „Kai yra mirties faktas konstatuojamas, mirusysis išbraukiamas iš sąrašo. Bet, kiek žinau, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) neveda kažkokio atskiro sąrašo užsienyje. Klausimas, kiek yra mirusių sielų, kiek yra realus tas sąrašas?“ – svarstė JAV bendruomenės narys.
Anot jo, referendumo kontekste svarbus ir internetinio balsavimo klausimas, o jis Lietuvoje kol kas neišspręstas. „Supratome, kad nėra pilietinės valios įtvirtinti balsavimą internetu sekant Estijos, Prancūzijos ar kitų valstybių patirtimi. Tai tikrai padidintų balsuojančiųjų skaičių. Jau aišku, kad 2024 m. referendume balsavimo internetu nebus.
Sklando tas baimės naratyvas mūsų visuomenėje, kad bus kokių nors merkantilinių sumetimų gauti Lietuvos pilietybę (…). Bet mes kalbame apie realius atvejus kaip mūsų, apie pirmos kartos lietuvius, mes nepakenksime valstybei.
Žinome, kad per praėjusį referendumą buvo atvejų, kai paštas nesuveikė. Kartais diplomatinės atstovybės yra toli, tada žmonės pasirenka nebalsuoti“, – sakė teisininkas. Jis taip pat pridūrė, kad nepaisant minėtų aspektų, svarbu, jog ir pati diaspora aktyviai įsitrauktų, skleistų žinią apie referendumą ir jo svarbą.
Pasak JAV gyvenančios lietuvės G. Ball, norint, kad balsuoti ateitų pakankamas skaičius rinkėjų, reikia stiprios informacinės kampanijos. Be to, svarbu sklaidyti ir visuomenėje kylančius mitus.
„Sklando tas baimės naratyvas mūsų visuomenėje, kad bus kokių nors merkantilinių sumetimų gauti Lietuvos pilietybę, pavyzdžiui, siekiant atsiimti turtą ar kad priešiškų šalių piliečiai įgaus Lietuvos pilietybę. Bet mes kalbame apie realius atvejus kaip mūsų, apie pirmos kartos lietuvius, mes nepakenksime valstybei.
Reikia tą komunikuoti, skatinti žmonių dalyvavimą rinkimuose. Gal tai padės, kad referendumas sutaps su prezidento rinkimais, bet reikia lėšų ir didelės politinės valios“, – mintimis dalijosi JAV įsikūrusi tautietė.
Visą diskusiją ir kitas forumo dalis galima peržiūrėti vaizdo įraše:
