Rita Miliūtė: Nobelis Lietuvai už amžinas kalbas dėl pilietybės

Lietuva ruošiasi dar vienam referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, jeigu pilietis įgyja ir kitos valstybės pilietybę. Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, išskyrus kai kurias išimtis, negali turėti ir Lietuvos, ir kitos valstybės pilietybės, ir per referendumą prieš ketverius metus šios nuostatos pakeisti nepavyko. Į jį atėjo per mažai žmonių, klausimo referendumui formuluotė – iš šešiasdešimties žodžių – irgi negalėtų būti referendumo iniciatorių svajonė.

Žmonių Lietuvoje skaičius mažėja, jos žmonės sklinda po visą pasaulį, nes pasaulis tam šiandien yra labai patogus. Net išvažiavę, rodos, neilgam, laikui bėgant, visai gerai įsikuria svetima buvusioje žemėje, augina toje žemėje vaikus, dažnai nemažai pasiekia profesinėje veikloje. Pasiekus, arba vaikams pradėjus eiti į mokyklas, tampa mažiau patrauklu visą gyvenimą palikti, ir žmonės nutaria negrįžti. Bent jau kol kas. Kol dirbs. Kol vaikai pabaigs mokslus.

Lietuvos įstatymai tokie, kad už antrą pilietybę, arba tiesiog, už geresnį ir sėkmingesnį gyvenimą atkeršija atimdami Lietuvos pasą. Ne iš visų.

Kai kurie mielai taptų lojalūs ne tik Lietuvai, bet ir dar vienai valstybei – antriems savo namams. Toji antra valstybė dažnai ne prieš, kad šitaip būtų, bet tada Lietuva pasako – ne, su kuo draugauji, su ja, ar su manim? Ir nesvarbu, kad Lietuvai valstybė yra draugiška, kad yra sąjungininkė tame pačiame politiniame ar gynybos bloke.

Lietuvos įstatymai tokie, kad už antrą pilietybę, arba tiesiog, už geresnį ir sėkmingesnį gyvenimą atkeršija atimdami Lietuvos pasą. Ne iš visų. Jei esi palikuonis išvažiavusio dėl okupacijos, ar dar anksčiau, nebūtinai turėti mokėti ir senąją protėvių kalbą, tokio žmogaus statusas yra kitoks, jam palikti ankstesnio gyvenimo nereikia ir pilietybes Lietuva leis turėti dvi.

Tiktai pirmiausia reiktų apsispręsti – ar kasmet mažėjančiai Lietuvai reikia turėti kuo daugiau savo piliečių, ar tas jai, kaip ir piliečiai, visai nebesvarbu.

Pasaulyje yra visokių valstybių. Vienos tą leidžia, kitos ne, trečios nekreipia dėmesio, jos mato tik savo pačios piliečiui išduotą pasą ir kiti jo turimi tokioms valstybėms neįdomūs. Galimi visi keliai, nebūtinai visi teisingi konkrečiai šaliai konkrečiomis aplinkybėmis. Tiktai pirmiausia reiktų apsispręsti – ar kasmet mažėjančiai Lietuvai reikia turėti kuo daugiau savo piliečių, ar tas jai, kaip ir piliečiai, visai nebesvarbu. Ar jai reikia už jūrų marių gyvenančių jai lojalių žmonių, kurie, būdami ir kitos šalies piliečiai, turėtų daugiau svertų paveikti tos kitos šalies politikus Lietuvos ir jos tikslų naudai.

Jei reikia – reikia ir visų jėgų referendumui, kad jis įvyktų. (…) Jeigu nereikia – ne, tai ne. Bet tuomet tiesiog taip reiktų ir pasakyti, sau ir kitiems – gal nebevarkim. Ir nešvaistyti entuziazmo, pinigų ir laiko. Apsimetant, kad rūpi.

Jei reikia – reikia ir visų jėgų referendumui, kad jis įvyktų. Kuomet reikėjo stoti į Europos Sąjungą, kūrybiškumo ir bendrų pastangų atsirado, ir užtektinai. Jeigu nereikia – ne, tai ne. Bet tuomet tiesiog taip reiktų ir pasakyti, sau ir kitiems – gal nebevarkim. Ir nešvaistyti entuziazmo, pinigų ir laiko. Apsimetant, kad rūpi.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Viršelio nuotraukoje Rita Miliūtė, J. Stacevičiaus, LRT nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.