Prisijungimas prie NATO padėjo suomiams išsigryninti savo, kaip vakarietiškos demokratijos, nešančios atsakomybę už globalaus pasaulio saugumą ir laisvę, identitetą. Taip pat jie aiškiai nustatė savo Rytų kaimynui ribas ir santykius.
Suomijos įstojimo į NATO būtinybę Lietuva suprato ir matė daug labiau nei pati Suomija. Pamenu, pernai žiemą, dar neprasidėjus rusijos invazijai į Ukrainą, o tik augant įtampai dėl pasienyje kaupiamos ginkluotės, Lietuvos žurnalistai jau domėjosi Suomijos padėtimi ir požiūriu į NATO.
Aš pati prieš gerus metus sakiau, kad neįsivaizduoju, kaip galėtų nutikti toks dalykas kaip Suomijos prisijungimas prie šio gynybinio Aljanso. Visų pirma, šios idėjos nepalaikė didžioji dalis suomių piliečių ir politikų, nes „kam to reikia“, „viskas ir taip labai gerai“.
Ilgą laiką suomiai didžiavosi savo neutralumu ir galvojo, kad jiems puikiai sekasi diplomatiškai sutarti su Rytų kaimyne. Per pastaruosius dešimtmečius labai išaugo turizmas, orientuotas į rusus: pasienyje iškilo milžiniški prekybos centrai, žiemos sporto kompleksai, išaugo rusų kalbos mokymasis, energetikos projektai, 2010 metais pradėjo kursuoti traukinys Helsinkis–Sankt Peterburgas.
Ilgą laiką suomiai didžiavosi savo neutralumu ir galvojo, kad jiems puikiai sekasi diplomatiškai sutarti su Rytų kaimyne.
Suomiai tikrai nuoširdžiai galvojo, kad viskas gali būti taip gražu ir visiems labai šaunu. rusų oligarchai turėjo ir tebeturi įsigiję daug sklypų šalia strateginių ir karinių Suomijos objektų, verslai augo, apimtys plėtėsi. Visa tai vyko pilnu tempu net ir po Krymo okupacijos, o tuometinė prezidentė Baltijos šalis laikė rusofobijos skleidėjomis.
Po kraupiosios vasario 24–osios suomiai, kaip ir visi mes, buvo šokiruoti. Jau po pirmos karo dienos jie nežinojo ko griebtis, ką daryti, kaip prisidėti prie tos tragedijos stabdymo. Pamenu, paskambino anyta ir klausė mano patarimo, kaip ir ką konkrečiai ji galėtų padaryti. Patariau tuojau pat pasirašyti po stojimo į NATO peticija ir paraginti prosenelę bei jos senjorų namų gyventojus ir visus giminaičius.
Suomiai surinko tuos 50 tūkstančių parašų akimirksniu. Nors tuometinė premjerė Sanna Marin dar pirmomis karo dienomis sakė, jog stojimas į NATO nėra jos vyriausybės uždavinys. Tačiau būtent Sannos Marin vyriausybė užbaigia savo kadenciją atvedusi Suomiją į NATO.
Neryžtingas trypčiojimas ir neutralumas daugelį dešimtmečių nebuvo jau toks pasididžiavimo vertas dalykas, kokiu buvo bandoma jį pateikti.
Prasidėjus stojimo procesui suomiai žinojo, kad nepaisant visų nesklandumų, narystė bus patvirtinta. Taip ir įvyko. Šiuo įvykiu ypatingai džiaugiasi Žiemos/Tęstinio karo veteranai. Štai 99-metis senolis, 1942–1944 metus praleidęs fronte, stebėdamas Suomijos vėliavos iškėlimą NATO sakė, jog šios dienos laukė visus 74–erius metus nuo Aljanso įkūrimo.
Prisijungimas prie NATO padėjo suomiams išsigryninti savo, kaip vakarietiškos demokratijos, nešančios atsakomybę už globalaus pasaulio saugumą ir laisvę, identitetą. Taip pat jie aiškiai nustatė savo Rytų kaimynui ribas ir santykius. Neryžtingas trypčiojimas ir neutralumas daugelį dešimtmečių nebuvo jau toks pasididžiavimo vertas dalykas, kokiu buvo bandoma jį pateikti. Suomių tauta yra be galo tvirta ir ryžtinga, davusi žodį jo laikysis. Turime stiprią ir patikimą naują partnerę.