Kalbos mokymąsi visada lyginu su augalu – kol laistai, maitini ir prižiūri, jis veši, gyvuoja ir džiugina. Tik primiršk dienai ar dviem – iškart menksta, silpsta. Taip ir su kalba: kol glostai ir myluoji, kol žaidi, pieši, dainuoji, skaitai, komentuoji, rašai, bariesi, guodiesi, tol ji stipri ir gyvybinga. Tačiau kieno reikalas tą augalą laistyti, maitinti, prižiūrėti? Mokytojų? Tėvų? Mokyklų? Bendruomenių? Valstybės? O gal mūsų visų bendras reikalas?
Mokytojų, tėvų sąžinės, mokyklų reikalas?
Esu tikra, kol rugsėjį visame pasaulyje atsivers lituanistinių mokyklų durys, lietuvių kalba ne tik gyvuos, bet ir plėsis, skverbsis į užsienio lietuvių namus priešmieginėmis vakaro istorijomis, deklamuojamais eilėraščiais skaitovų konkursuose, siaubą keliančių gramatinių užduočių lavinomis bei rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašais. Lituanistinių mokyklų mokytojai – gudrūs kaip lapės, žino, kuo vaikus vilioti, idant lietuvių kalba pamažu skleistųsi ir giliai kiekvieno lietuvio šeimoje ir sąmonėje šaknis įleistų. Nes tai – mokytojų reikalas.
Be lituanistinės mokyklos vargu ar pavyktų lietuvių kalbai užsienyje užsiauginti raumenis ir iš kasdienės, buitinės šnekamosios kalbos pavirsti (…) koja kojon žygiuojančia partnere.
Pasitaiko, oi pasitaiko, kuomet tėvai sako: ai, užteks tos kalbos, kiek išmoks namuose, juk susikalbame, gaila vaiko, kelk šeštadienį, tempk mokyklon… Taip, žinoma, šiandienai užteks, bet jūsų vaikai savo atžaloms kalbos nebeperduos, jūs būsite tie, kurie nutrauks kalbos grandinę, ji pamažu silps ir nusilps būtent jūsų namuose. Tad tai – ir tėvų sąžinės reikalas.
Be lituanistinės mokyklos vargu ar pavyktų lietuvių kalbai užsienyje užsiauginti raumenis ir iš kasdienės, buitinės šnekamosios kalbos pavirsti jei ir ne dominuojančia, tai bent lygiaverte, greta gyvenamos šalies kalbos koja kojon žygiuojančia partnere. Kalba, atsparia laiko tėkmei ir kartų kaitai. O tai – mokyklų reikalas.
Tuk tuk, Lietuvėle, ar tai ne mūsų bendras reikalas?
Pats laikas keisti atostoginės lietuvių kalbos sampratą, kad kalbos tereiks su seneliais per Kalėdas pakalbėti ar su pussesere vasarą pataukšti. Kalba yra daug daugiau nei komunikacija. Užsienyje gyvenantys lietuviai tą suvokia ypač gerai, nes kalba jiems – tapatybė, tiesioginis ryšys su Lietuva. Kalba tampa mūsų vizitine kortele, mūsų unikalumo manifestu, bet frazę „mano anūkai laisvai kalba lietuviškai“ jau netrukus ištarti beigi išgirsti gali tapti prabanga.
Laistome mes lietuvių kalbą užsienyje, jėgų negailime, bet trąšų gražiam žydėjimui visgi pritrūkstame. Tada – tuk tuk, Lietuvėle, ar padėsi? Ar gi tai ne mūsų bendras reikalas?
Lituanistinis švietimas Lietuvoje šiuo metu išgyvena savotišką pakilimą, renesansą. Atsiranda vis daugiau straipsnių, diskusijų, forumų, informacinių kampanijų. Lituanistinis švietimas atsiranda Vyriausybės priemonių plane, o Lietuvos diasporos 2022–2030 m. politikos strategijos „Globali Lietuva“ dokumente lituanistinis švietimas nugula kaip prioritetinė tapatybės išsaugojimo dalis, taip pabrėžiant švietimo svarbą bei įtaką lietuvių diasporoje.
Kalba tampa mūsų vizitine kortele, mūsų unikalumo manifestu, bet frazę „mano anūkai laisvai kalba lietuviškai“ jau netrukus ištarti beigi išgirsti gali tapti prabanga.
Lituanistinių mokyklų atstovai sėdasi prie vieno stalo ir tarpinstitucinėje darbo grupėje, ir Lietuvos diasporos reikalų koordinavimo komisijoje, vadovaujamoje Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės. Nes tai – ir Lietuvos valstybės reikalas.
Vyksta nuoseklus darbas dėl Švietimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo. Sėkmės atveju lituanistinėms mokykloms būtų numatytas pastovus finansavimas, kuris išspręstų daug joms kylančių iššūkių (plačiau apie juos ČIA).
Klausydamasis Švietimo ir mokslo bei Biudžeto ir finansų komitetų posėdžių girdi kartojant, kad lituanistinis švietimas yra nepaprastai prasminga veikla, ir štai gruodžio 7 dieną Seimas svarstomam pakeitimui vienbalsiai pritaria uždegdamas viltį, kad ir tautos išrinktieji žiūri į tą pačią pusę su mumis. Nes tai – ir Seimo reikalas.
Supamės toje pačioje valtyje
Vilniaus universiteto profesorė Meilutė Ramonienė savo pasisakymuose ne kartą pabrėžė didelę lituanistinių mokyklų įtaką tiek lietuvių kalbos išmokimui, tiek lietuvybės išlaikymui, tapatybės stiprinimui. Mokslininkės Nida Poderienė ir Aurelija Tamulionienė savo tyrime „Įveikti atskirtį: grįžusių iš užsienio vaikų kalbinė integracija“ akcentuoja lituanistinių mokyklų svarbą, nes jose lavinamos visos kalbinės sritys – skaitymas, klausymas, rašymas, be to, vaikai turi galimybę bendrauti su bendraamžiais lietuviškai. Nes tai ir turi būti mokslininkų, universitetų, institutų, kalbos institucijų reikalas.
Džiugu stebėti, kaip lituanistinis švietimas užima vis svarbesnę vietą ir Pasaulio lietuvių bendruomenės naratyve, tad, manau, pats laikas pakviesti ir bendruomenes pagalvoti, kaip kelti lietuvių kalbos prestižą. Galbūt Lietuviško žodžio diena (pasirinkus vieną datą) galėtų tapti kasmetiniu pasaulio bendruomenių renginiu, populiarinti ir skleisti žinią, kokia lietuvių kalba ypatinga. Nes tai – ir bendruomenės reikalas.
Vis ieškome, kas gi suvienytų diasporą ir Lietuvą, mažintų atskirtį tarp „mes“ ir „jie“, pagaliau ištrintų ribas tarp „ten geriau“, „čia žaliau“. Ieškome ir nematome, kad sprendimas šalia, ranka pasiekiamas.
Atrodo, visi: ir valdžios atstovai, ir mokslininkai, ir mokytojai, ir bendruomenės, žiūri ta pačia kryptimi, supasi toje pačioje valtyje. Deja, vis dar tenka išgirsti, kad čia ne mūsų institucijos reikalas.
Vis ieškome, kas gi suvienytų diasporą ir Lietuvą, mažintų atskirtį tarp „mes“ ir „jie“, pagaliau ištrintų ribas tarp „ten geriau“, „čia žaliau“. Ieškome ir nematome, kad sprendimas šalia, ranka pasiekiamas.
Bendras rūpinimasis kalba – štai tai kas mus sujungs, sulygins, solidarizuos. Nuo to ir pradėkime. Nes tai – mūsų visų bendras reikalas.
Straipsnis parengtas iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
