Maksimas Milta: pirmas žingsnis – atsikratyti lietuvybės idėjos monopolio

Vien savo biografija Maksimas Milta išplečia diasporos sąvoką. Nuo mažens gyvenęs užsienyje, arti geografiškai, bet toli politiškai – vaikystėje dalinosi tarp atostogų Balsių soduose Vilniuje, Neringoje bei gyvenimo Minske. Bakalauro studijas baigė ir dirbo Vilniuje, dabar yra Jeilio (JAV) universiteto studentas ir dėstymo asistentas, taip pat JAV lietuvių jaunimo sąjungos Valdybos narys. Kultūrinius ir galvosenos skirtumus Maksimas stebėjo ir bandė suvokti nuo mokyklinių metų. Būtent tautinės savivokos skirtumai paskatino jį aktyviai įsitraukti į lietuvybės ir pilietinio pasipriešinimo visuomenines veiklas.

„Kalbant apie Lietuvos ir išeivijos santykį, turiu stiprią alergiją nuostatai, kad tik tai, kas Lietuvoje – yra lietuviška. Dažnai man atrodo, kad Lietuvoje turime monopolį, bandant išgryninti lietuvybės kanoną: mes Lietuvoje tai jau žinom, kas yra Lietuviška, o vat išeivija bando vaidinti, lyg mielą lietuvybės legolendą sukūrę, labai romantišką, gal net pernelyg sofistikuotą. Tarsi Lietuvoje lietuvybė yra tikra, o visur kitur – antrarūšė. Esu linkęs su tuo kategoriškai nesutikti“, – pokalbyje su Pilietybė.lt teigė pašnekovas.

Maksimas Milta Vilniuje | Asmeninio albumo nuotr.

Vaikystę užsienyje praleidęs ir šiuo metu JAV studijuojantis Maksimas nuoširdžiai kelia klausimus apie lietuvybės sampratą ir apibrėžimą, kur lietuvybė prasideda ir kur ji baigiasi. Jo teigimu, sunku suprasti, kodėl tik Lietuva turi apibrėžti, kas tikrai lietuviška, nes visur pasaulyje gyvenantys lietuviai pasiūlo begalę lietuvybės išraiškos formų. 

„Kai turi progos praleisti daugiau laiko su išeiviais, pirmos, antros, trečios kartos, suvoki, kad nubrėžti ribas, kur lietuvybė prasideda, kur baigiasi, yra reduktyvu. Argi lietuvybė yra iškaltas marmure, nekintamas dalykas?“, – klausė Maksimas. 

…mes Lietuvoje tai jau žinom, kas yra Lietuviška, o vat išeivija bando vaidinti, lyg mielą lietuvybės legolendą sukūrę, labai romantišką, gal net pernelyg sofistikuotą. Tarsi Lietuvoje lietuvybė yra tikra, o visur kitur – antrarūšė. Esu linkęs su tuo kategoriškai nesutikti.

Mokyklą baigęs Minske, universitetą Vilniuje, aštuonerius metus dirbęs Vilniuje veikiančio Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto plėtros ir komunikacijos su vietos verslu ir užsienio partneriais vadovu, kuriantis LRT transliuojamas apybraižas apie protestus prieš suklastotus Baltarusijos prezidento rinkimus, dažnai matomas bei girdimas Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo eteryje pripažįsta, kad lietuviškai tobulai nekalba: „Žinoma, nekirčiuoju kaip pageidautų VLKK, bet ar tai padaro mane mažiau lietuviu? Mažiau Lietuvai vertingu? Ar griežti kanonai svarbiau už kalbantį žmogų?“

Bandymai atskleisti kažkokį tyrumą parodo, deja, mūsų provincialumą, vidines baimes, be abejonės ir okupacijos traumos patirtis.

Pokalbyje su Pilietybė.lt Maksimas pabrėžė, kad gebėjimas priimti nuostatą, jog nebūtinai privalo egzistuoti tik vienas lietuvybės kanonas, tik vienas teisingas, o visa kita – antraeiliai, ne tikri lietuviai – yra brandžios valstybės požymis: „Bandymai atskleisti kažkokį tyrumą parodo, deja, mūsų provincialumą, vidines baimes, be abejonės ir okupacijos traumos patirtis.“

Globaliu lietuviu drąsiai galimo įvardinti pašnekovo pastebėjimu, būti maža valstybe nėra pažeidžiamumo išraiška, atvirkščiai: „Kai esi mažas, gali sau leisti daugiau: gali būti ambicingesnis, gali daryti rizikingesnius žingsnius, gali leisti sau išsišokti. Tai yra ta galimybė, kurią ne iki galo sugebame priimti ir suvokti, kad be Lietuvos, kuri yra pačioje Lietuvoje tuose 65 tūkst. kvadratinių km plote, yra ir Lietuva, kurioje yra transcendentinė lietuvybės išraiška: nuo Vasario 16–osios gimnazijos Hiutenfelde (Vokietijoje) iki Pasaulio lietuvių centro Lemonte (JAV). Ir nebūtinai tai turi būti institucionalizuota lietuvybė.“

Tai yra ta galimybė, kurią ne iki galo sugebame priimti ir suvokti, kad be Lietuvos, kuri yra pačioje Lietuvoje tuose 65 tūkst. kvadratinių km plote, yra ir Lietuva, kurioje yra transcendentinė lietuvybės išraiška.

Šių metų spalį dalyvavęs JAV lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavime Floridoje Maksimas pasakojo, kad buvo susirinkę per  60 jaunų žmonių, dauguma jų gimę JAV, Kanadoje. Visus savo vaikystės šeštadienius jie praleido šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, vasaras – lietuviškose stovyklose. 

JAV lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimas Floridoje | JAV LJS nuotr.

„Žvelgiant iš šono, iš Vilniaus ar Kauno taško, atrodo lyg visa tai, ką daro išeivija, yra lietuvybės simuliavimas, imitacija. Tačiau praleidus laiko su diasporos žmonėmis pamatai, kad jie puikiai orientuojasi modernios Lietuvos politikos, ekonomikos, kultūros, muzikos, mados ir kitose temose, – įspūdžiais pokalbyje su Pilietybė.lt dalinosi Maksimas. – Tas ryšys nėra kažkoks efemerinis, jis yra tikras, gyvas ir yra milžiniškas potencialas Lietuvai. Mums neturi būti baisu į lietuvybės idėją įtraukti daugiau žmonių, atsiverti (…) bandyti atrasti dialogą, sąsajas, ką lietuvybės idėja daro ne tik etniniu naratyvu, bet plačiau – visuomeniniu, politiniu. Todėl, manau, būtina atsikratyti to lietuvybės idėjos monopolio ir tai bus pirmas žingsnis atsikratyti vidinio užsidarymo, provincialumo, kuris, deja, mums dar nėra svetimas.“

Tas ryšys nėra kažkoks efemerinis, jis yra tikras, gyvas ir yra milžiniškas potencialas Lietuvai. Mums neturi būti baisu į lietuvybės idėją įtraukti daugiau žmonių, atsiverti.

Studijuodamas Jeilyje kartu su kolegomis iš Ukrainos ir Lenkijos, Maksimas dirba su Europos studijų ekspertu Timothy Snyder – vienu iš nedaugelio Rytų Europos tyrinėtoju, – kurio paskaitų ciklas „The Making of Modern Ukraine“ yra performatyvus atsakas kovoje su dezinformacija, grubiu istorijos klastojimu ir jos pavertimu ginklu. Pašnekovo teigimu, atsparumo dezinformacijai ir indoktrinacijai vardan tiesiog būtina paskirti keletą žiemos vakarų mūsų pačių ir mūsų artimiausios aplinkos istorijos persimokymui ir santykių peržiūrai.

Visas Pilietybė.lt pokalbio su Maksimu Milta įrašas:

Viršelio nuotraukoje Maksimas Milta Europos humanitarinio universiteto renginyje Minske | Europos humanitarinio universiteto nuotr.

Projektas iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.