Proginio pilietiškumo dienomis žiniasklaida ir ypač socialinė erdvė plyšta nuo podiuminio pilietiškumo demonstracijų. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, Liepos 17-oji, kai minima Pasaulio lietuvių vienybės diena, yra gilios vertės sklidinos šventės. Tačiau būtent tomis progomis tylus, kasdienis, į fotoaparatų objektyvus ir prožektorius nešokantis pilietiškumas po trispalvėmis, himnais ir lozungais tarsi paskęsta.
Žemiau esantis tekstas pasakoja apie kelių lietuvių, išsibarsčiusių po įvairias pasaulio šalis, virtualų susitikimą, į kurį jie susibūrė be jokios progos. Tiesiog tam, kad paskatintų kuo daugiau lietuvių visame pasaulyje, tokių pačių kaip jie, atlikti savo pilietinę pareigą. Tokių, trispalvių batarėjų įkrautų lietuvių, už teritorinių Lietuvos ribų – begalybė. Ištisa armija, apsiginklavusi besąlygiška meile ir atsidavimu, patirtimi ir ryšiais, net koldūnais ir trispalvėmis kojinėmis.
Viską, ką mes darome, mes darome Lietuvai
Įvairaus amžiaus ir skirtingos emigracinės patirties lietuvius iš kelių šalių ir kontinentų kalbino Norvegijoje šešerius metus gyvenantis 33 m. Mantas Simaitis. Į Oslą „pabandyti pagyventi“ išvykęs lietuvis kuria projektą „Galima ir čia!“, skirtą supažindinti su sėkmingais Pasaulio lietuvių pavyzdžiais.
„Kai esi pilietis, man atrodo, yra svarbu balsuoti. Man tai yra ryšys. Viską, ką mes darome, mes darome Lietuvai“, – taip į klausimą, kodėl balsuoja gyvendamas užsienyje, atsakė Tauras Bublys iš Čikagos.
JAV gimęs profesionalus fotografas ir žvejoti mėgstantis T. Bublys vadovauja „Lietuvių fondo“ valdybai. Šis Jungtinių valstijų lietuvių fondas remia kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus pasaulyje ir per beveik 60 metų įvairiems projektams bei stipendijoms skyrė daugiau kaip 20 mln. JAV dolerių.
„Mes visi norime būti Lietuvos dalis. Mums svarbu, kad laikytume tą ryšį, kad Lietuvos žmonės ir valdžios atstovai suprastų, jog mes galime būti naudingi. Ar tai būtų iš kultūrinės pusės, ar iš verslo, ar iš patirties“, – kalbėjo dažnai į Lietuvą sugrįžtantis T. Bublys.
Ant savanorių besilaikantis kertinis akmuo
Jis kalba taip puikiai lietuviškai, kad net neįtartum, jog yra gimęs ir augęs Amerikoje. Kaip taip gerai išmoko lietuvių kalbą? Tėvų, senelių ir šeštadieninės lituanistinės mokyklėlės dėka.
Visame pasaulyje veikiančios lituanistinės mokyklos yra ne tik vieta, kurioje už geografinių Lietuvos ribų augantys Lietuvos vaikai nepamiršta, o dažnai netgi išmoksta lietuvių kalbos, sužino Lietuvos istoriją, susipažįsta su jos tradicijomis ir kultūra.
Savo laiką, energiją ir resursus dovanojančių savanorių pastangomis veikiančios lituanistinės mokyklos dažnai yra vienintelis kertinis akmuo, vienintelis saitas, jungiantis tūkstančius Lietuvos vaikų su Lietuva.
„Tai yra mano teisė ir privilegija. Tai – mūsų ateitis. Balsuodama aš kuriu ne tik sau dabartį, bet ir ateitį, nes žinau, kad kažkas rūpinsis lietuviškumu“, – sakė 19 metų JAV gyvenanti, lietuvių bendruomenę Dalase atgaivinusi ir lituanistinę mokyklėlę įkūrusi 42 m. Greta Patapovaitė-Bryant.
Greta yra tik viena iš kelių tūkstančių po pasaulį pasklidusių lietuvių, kurie nenuilsdami dirba tam, kad įvairiausiuose pasaulio kampeliuose augantys Lietuvos vaikai išlaikytų lietuvių kalbą, o kartu ir lietuvišką tapatybę bei ryšį su gintaro šalimi.
Milijonai Lietuvai – iš koldūnų
„Galima ir čia!“ kūrėjo M. Simaičio kalbinta Danguolė Navickienė iš Los Andželo pasakojo, kad Lietuvą paliko net ne savo kojomis, bet ant tėvų rankų, kai jai buvo vos keli mėnesiai. Penkerius metus pabėgėlių stovykloje praleidusi, 47 metus Los Andžele gyvenanti lietuvė ilgus metus buvo Pasaulio lietuvių ir JAV lietuvių bendruomenių vadovė ir visą gyvenimą skyrė labdarai.
Vakarų pakrantėje JAV lietuvių labdaros organizacijos „Lietuvos vaikų viltis“ filialą įsteigusi moteris per kelis dešimtmečius atvežė šimtus sergančių vaikų iš Lietuvos į JAV gydymui, medikus ir seseles stažuotėms, remontavo vaikų ligoninių Lietuvoje patalpas, aprūpino naujausiais instrumentais, aparatūra, padėjo įdiegti naujas operacijų technologijas.
„Pagrindinis dalykas yra meilė ir pareigos jautimas Lietuvai“, – į klausimą kodėl tiek dirba gimtinei, į kurią pirmą kartą koją įkėlė perkopusi penkiasdešimtmetį, atsako Danguolė. „Iš pradžių stovėdavome su kepure rankoje prie parapijos ir rinkdavome po doleriuką“, – labdaringos veiklos pradžią prisiminė Amerikos lietuvė.
„Mano vyras buvo koldūnų gamintojas Los Andžele, tai ėmėme ruošti koldūnų pietus, vargšiukas mano nusigalabijo begamindamas tuos koldūnus“, – juokėsi Danguolė. Juokas juokais, bet per kelis dešimtmečius vykstančius koldūnų pietus Lietuvos vaikus padedančiam gydyti fondui moteris surinko daugiau kaip 2,5 mln. dolerių.
„Meilė nėra dalykas, kurio galima išmokyti, meilė mokinama pavyzdžiu“, – pabrėžė Danguolė.
Balsuoti – brandos ženklas
Airijoje užaugęs Mykolas Simonaitis yra kone triskart jaunesnis už Danguolę. Jam 18 metų suėjo būtent Seimo 2020 rinkimų dieną. Iš Lietuvos jis išvyko su tėvais jau šio amžiaus pradžioje, jam tuomet buvo pusantrų metų.
„Balsuoti man yra brandos ženklas. Jaučiuosi, kad esu nebe vaikas, suprantu, kad su branda ateina atsakomybė ir aš ją priimu su pasididžiavimu“, – LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ tiesioginiame eteryje sakė Mykolas.
Toli nuo Lietuvos, bet su Vyčiu širdyje užaugęs jaunuolis ne tik didžiuojasi savo šaknimis, bet ir ketina tą pasididžiavimą įskiepyti kitiems vaikams. Šiemet jis bus Pasaulio lietuvių jaunimo stovykloje vadovu. „Taip, kaip mano mama ir tėtė išaugino mane lietuviu, aš norėsiu išauginti stovyklos vaikus lietuviais“, – sakė Mykolas.
„Žinoma, kad balsuoju, juk esu lietuvė“, – antrino 23 m. Ugnė iš Italijos. Ketverių į Italiją išvykusi mergina, Milano mados pasaulyje skleidžianti lietuvių kalbą ir dainuojanti lietuviškas lopšines, juokauja, kad kiekvieną sezoną daug kalbama apie tai, kas yra madinga. Tačiau, jos teigimu, yra spalvos ir aksesuarai, kurie yra madingi visada. Tai – trispalvės kojinės.
Kas verčia širdį balsuoti?
„Aš myliu Lietuvą. Esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi, nesvarbu, kur gyvenčiau, jaučiuosi atsakingas už Lietuvos ateitį. Norėčiau, kad Lietuva būtų garsi, aktyvi, inovatyvi ir pats prie to prisidedu“, – dangoraižių apsuptas kalbėjo Niujorke teisininku dirbantis 41 m. Gediminas Ramanauskas.
„O kas kitas, jei ne aš? Kito būdo tiesiog nėra. Esame tokia jėga, kokios nesapnavome nei mes patys, nei kiti“, – pridūrė penkerius metus Barselonoje gyvenantis, Lietuvių bendruomenės Katalonijoje pirmininkas 39 m. Tomas Dinsmonas.
„Juk išvažiavęs iš Lietuvos pro Saločių pasienio punktą netampi latviu, išvykęs pro Lazdijus, netampi lenku. Dvidešimt metų gyvenu Italijoje ir sapnuoju itališkai, bet netapau itale, esu lietuvė. Nes Lietuva nėra tik geografinis taškelis žemėlapyje, Lietuva yra čia – širdyje“, – mintimis, kas verčia mano širdį balsuoti, dalinosi Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Daiva Lapėnaitė.
Mums – variklis, Lietuvai – polisas
Lietuvių pasaulyje aktyvumo karžygiu tapęs pilietinės iniciatyvos „Mūsų Metas DABAR“ iniciatorius ir koordinatorius, Getisburgo koledžo (JAV) asocijuotas ekonomikos profesorius Rimvydas Baltaduonis pabrėžė, kad tokių, visa širdimi Lietuvai atsidavusių lietuvių, pasaulyje yra tūkstančiai, šimtai tūkstančių.
„Tie žmonės, kurie gyvena JAV – ar atvežti ant rankų savo tėvų, ar čia gimę, ar emigravę po 1990-ųjų – jų yra tiek daug ir jie tiki Lietuva. Jie prisideda savo darbais, žiniomis, gebėjimais, ryšiais prie Lietuvos valstybės kūrimo. Jiems ne tas pats, – sakė R. Baltaduonis. – Bet, kad mes padaugintume jų gretas, kad mes sustiprintume jų pastangas, yra labai svarbu išlaikyti jų ryšį su Lietuvos valstybe ir, aišku, kai jie netenka Lietuvos pilietybės, tas ryšys nutrūksta labai skaudžiai ir atsiranda randai, kuriuos labai sunku užgydyti.“
„Galima ir čia!“ kūrėjo paklaustas, kodėl Lietuva privalo išlaikyti pasaulio lietuvius prie savęs ir kodėl pasaulio lietuviai negali atitrūkti nuo Lietuvos, iš Utenos kilęs Rimvydas pateikė tris priežastis.
„Pirma – vaikai. Mes esame Lietuvos vaikai. Mūsų vaikai, anūkai yra Lietuvos vaikai ir visi turėtume rūpėti. Antra priežastis yra draudimas. Pasaulio lietuviai yra didžiausias draudimo polisas kokį tik Lietuva gali turėti iššūkių pilname pasaulyje. Pažiūrėkite į Laisvės kelią, kurį mes surengėme 47-iose šalyse, 60-yje miestų, vos per savaitę! Niekada nežinai, kada Lietuvai gali prireikti pagalbos, tiek politiniame kontekste, tiek ekonominiame, tiek pandemijos situacijoje, kurioje pasaulio lietuviai buvo pirmieji puolę padėti.
Ir trečioji priežastis yra meilė. Tai yra variklis, kuris mus visus jungia. Tai ir meilė vienas kitam, ir mūsų tėvynei, ir mūsų bendrai idėjai“, – sakė R. Baltaduonis, save vadinantis beveik dvidešimt metų vietos po saule ieškančiu lietuviu.
Daugiau nei cepelinai, šaltibarščiai ar kepta duona
Tokių lietuvių, kaip Rimvydas, Danguolė, Tauras, Greta, Tomas, Gediminas ar Mantas, tokių jaunuolių kaip Mykolas ar Ugnė pasaulyje yra šimtai tūkstančių. Tai besąlygiška meile Lietuvai ginkluotų žmonių armija, dirbanti jos labui savo gyvenamose šalyse. Nepaisantys progų, lozungų ir prožektorių.
Tai giliai širdyje degančiu atsidavimu ginkluotos pajėgos, pasirengusios visomis išgalėmis pulti į pagalbą Lietuvai. Tai patirtimi ir globaliu pažinčių tinklu pasikausčiusi jėga, lietuviškumo banga, ką čia banga, meilės ir atsidavimo cunamis, kurį Lietuva turi už savo geografinių ribų.
Ir visi jie yra Lietuvos vaikai, kurie, išskyrus retas išimtis, pagal dabar galiojančius už ne visada aiškius nuopelnus pilietybę leidžiančius išsaugoti Lietuvos įstatymus, privalo pasirinkti, kurią širdies dalį su pasu išplėšti: tėvų, senelių, protėvių ar šalies, kurioje gimė, augo, gyvena ir dirba. Gyven ir dirba ne tik sau, bet ir Lietuvai.
„Asociacija su Lietuva mums yra ne tik cepelinai, šaltibarščiai ar kepta duona, kas yra unikalus kultūrinis paveldas, bet ypatingai šiltas, artimas ryšys su ja gyvenant toli. Per visą šitą balsavimo ritualą mes galime susijungti visi kartu į vieną nedalomą šeimą. Ne kepta duona, bet kažkas stipraus“, – šmaikščiai reziumavo projekto „Galima ir čia!“ kūrėjas, Norvegijoje gyvenantis M. Simaitis.
Pokalbio vaizdo įrašas:
