Praėjusių metų gruodį Lietuvos Respublikos ambasadoje Italijoje Massimiliano Fuksui, garsiam architektui, kurio tėtis išvyko tarpukariu studijuoti iš Lietuvos, įteiktas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Pasinaudojant Pilietybės įstatymo numatyta išimtimi, jam buvo atkurta pilietybė, kartu išsaugant ir turimą Italijos pilietybę. Džiaugiamės ir didžiuojamės kiekvienu Lietuvos piliečiu, kuris vertina privilegiją juo būti. Tačiau ne visiems, deja, taip pasiseka.
Šiuo metu galioja Pilietybės įstatymu numatyta išimtis, jog asmenys ir jų palikuoniai (vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Nors įstatymas galioja nuo 2010 metų, po to, kai Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi išaiškino, kad papildoma esminė sąlyga Lietuvos pilietybės atkūrimui yra nustatymas, kad asmuo nėra netekęs Lietuvos pilietybės dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d., prasidėjo interpretacijos ir pilietybės atkūrimo stabdymas.
Džiaugiamės ir didžiuojamės kiekvienu Lietuvos piliečiu, kuris vertina privilegiją juo būti. Tačiau ne visiems, deja, taip pasiseka.
Praktikoje iškilo nemažai teisinių ginčų ir nesusipratimų, reikalaujant iš asmenų, siekiančių atsistatyti pilietybę, pateikti jų protėvių pilietybės išlaikymo nuo 1919 m. iki pat 1940 metų faktą. Nors archyvuose nebūta pilietybės netekimo įrodymo fakto, nepavykus pagrįsti pilietybės išlaikymą iki pat okupacijos, preziumuojama, kad asmuo būtent 1940 m. birželio 15 d. pilietybę buvo praradęs. Ir remiantis šia nuostata, dažnais atvejais pilietybės atstatymas atmetamas.
Praėjus šimtui metų vis dar bandoma interpretuoti istorinius įvykius, privertusius Lietuvos piliečius tarpukariu palikti Lietuvą. Taip pat interpretuojama ir pilietybės praradimo nuostata.
Tarpukariu Lietuvos pilietybės buvo galima netekti tik Ministrų tarybos (ar kitos kompetentingos institucijos) sprendimo pagrindu, o nesant tokio sprendimo, šiandien nei Teismai, nei Migracijos departamentas negali savarankiškai konstatuoti pilietybės netekimo.
Praėjus šimtui metų vis dar bandoma interpretuoti istorinius įvykius, privertusius Lietuvos piliečius tarpukariu palikti Lietuvą. Taip pat interpretuojama ir pilietybės praradimo nuostata.
Apskritai, atsižvelgiant į tai, kad kalba eina apie tarpukariu galiojusius įstatymus, kurie jų įgyvendinimo teisę suteikdavo konkrečioms tuo metu egzistavusioms institucijos, galima teigti, jog šiuo metu, kalbant apie tų įstatymų taikymą, yra kalbama ne apie teises, bet apie faktą. Taigi, jei nėra fakto, kad pilietybė buvo panaikinta, šio fakto konstatuoti šiandien niekas nebeturi turėti įgaliojimų.
Be teisinių motyvų dar yra ir moraliniai. Būtent todėl Seimas, patikslinęs dabar galiojantį įstatymą, išreikštų savo tvirtą politinę valią bei pagarbą istorijai: įvertinus sudėtingas tarpukario sąlygas, Holokausto tragediją, tokiu būdu aiškiai ir nedviprasmiškai suteiktų teisę asmenų, kuriuos aplinkybės privertė palikti Tėvynę, palikuoniams netrukdomai atkurti ryšį su Lietuva.
Toks teisės aiškinimas potencialiai visiškai ignoruoja didelę dalį Lietuvos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės išginė iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurie nebegalėjo sugrįžti.
Papuolus į naują pilietybės atstatymo aiškinimą po 2017 m., jos nebepavyko atsistatyti už kovas dėl Lietuvos laisvės Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoto generolo Povilo Plechavičiaus dukterėčios vienam iš anūkų. Esą trūkstant įrodymų, jog senelė ir jos tėvai buvo piliečiai iki pat 1940 m. birželio 15 d. Nors tiek pačiai dukterėčiai, tiek jos vaikams ir keliems anūkams, anksčiau pavyko atsistatyti Lietuvos pilietybes pateikus tuos pačius dokumentus.
Toks teisės aiškinimas potencialiai visiškai ignoruoja didelę dalį Lietuvos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės išginė iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurie nebegalėjo sugrįžti.
Siekiant išvengti absurdiškų komplikacijų atkuriant Lietuvos pilietybę, Seime pateiktas ir jau du balsavimus atlaikęs įstatymo patikslinimo projektas, kuris išvaduotų lietuvių kilmės žmones nuo pažeminimo einant kryžiaus kelius bandant atgauti tai, kas priklausė jiems, jų tėvams ar seneliams – pilietybė šalies, kuri jų širdyse visuomet buvo gyva.
