Empatijos deficitas ir pokyčių baimė. Turbūt taip trumpai apibūdinčiau dvi pagrindines priežastis, dėl kurių pilietybės klausimas iš brandžios diskusijos nusirito iki kovos be taisyklių, kuriai prilygsta nebent mūšis dėl Lukiškių aikštės monumento.
Nepaliauja stebinti tai, kiek daug pastangų skiriama argumentų „prieš“ paieškai. Visomis išgalėmis bandoma pateikti kuo juodesnius scenarijus, kurie, beje, grįsti tik prielaidomis – bus blogai, nes gerai būti negali: mokesčių nemokės, kariuomenėje netarnaus, socialinėmis paslaugomis piktnaudžiaus, be to, įstatymo Nr. X straipsnio dalies Nr. Y nuostatoje parašyta tas ir tas.
Sakote bus blogai? Kartokime ir bus
Tikrai bus blogai. Sakoma, kad mintys ir žodžiai materializuojasi. Pakartokime „bus blogai“ tūkstantį kartų ir galime drąsiai ieškoti aukštesnio tilto. Nes viskas beviltiška. Tačiau jeigu nors dešimtąją dalį šios negatyvizmui skirtos energijos išnaudotume ieškodami galimybių, projektuojami valstybės raidos scenarijus, kiek, kaip ir kokios naudos Lietuva įgytų, taptume išties brandžia pilietine visuomene.
Net Saudo Arabijos naftos šeichai ir norvegiškieji vikingai supranta, kad nafta kažkada baigsis, todėl investuoja į žmones – į savo valstybių ateitį.
Verčiau sutelktume dėmesį į tai, kaip didinti mūsų šalies įtaką pasaulyje išnaudojant turimus išteklius – didžiulę diasporą visuose gyvenamuose pasaulio žemynuose. Galvokime, kaip sudaryti sąlygas lietuviams pasaulyje veikti tėvynės naudai dar efektyviau nei iki šiol. Kaip sutelkti geriausius šalies protus, mūsų vertingiausią gamtinį išteklių, kuriant pasaulio užkariavimo (ne militaristiniu požiūriu) vizijas ir strategijas.
Net Saudo Arabijos naftos šeichai ir norvegiškieji vikingai supranta, kad nafta kažkada baigsis, todėl investuoja į žmones – į savo valstybių ateitį. Užuot išdidžiai „baudę“ pilietybės atėmimu už išėjimą iš Lietuvos, skatinkime juos savo londonuose, osluose, čikagose lipti kuo aukščiau karjeros laiptais, užimti kuo aukštesnes pareigas, krautis turtus ir kojomis atidarinėti prezidentų, senatorių bei investuotojų kabinetus. Mūsų šaliai iš to bus kur kas daugiau naudos, ir netgi labai apčiuopiamos.
Empatija ne įstatymų raidėj slepias
Kita nesusikalbėjimo priežastis – empatijos trūkumas. Pilietybės klausimas yra pernelyg suinstitucintas. Mes tarytum pamirštame žmogų, tokį patį lietuvį, kaip jūsų dėdė ar kurso draugas. Kai diskutuoji apie paso galias, teises ir pareigas, lengva nuslysti į „įstatyminių“, „poįstatyminių“ ir kitų teisinių abrakadabrų diskursą.
Diskutuodami apie pilietybę matykime žmogų, o ne pasą. Įstatymas yra vienas visiems, o emigracijos istorija sudaryta iš milijonų unikalių žmonių gyvenimų. Galvokime apie sūnėną Domantą, kuris, kaip ir jūs, be proto myli Lietuvą ir pasiruošęs galvą už ją paguldyti.
Įstatymas yra vienas visiems, o emigracijos istorija sudaryta iš milijonų unikalių žmonių gyvenimų.
Taip, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, JAV pilietis, Lietuvos didvyris. Tačiau Domanto dukra Aušra serga reta sunkiai pagydoma liga. Gydymas labai brangus, jai reikalingas šiltesnis klimatas. Jis išvažiavo dėl savo Aušrelės. Kai matai žmogų, pasas įgyja kitą vertę. Jis tampa dar brangesnis. Ir Domantui, ir Lietuvai.
Cunamio nušluoti liksime prie sudužusio indo?
Aš suprantu ir tai, iš kur kyla toks pasipriešinimas, kodėl mums taip sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą pilietybės klausimu. Tai natūrali apsauginė reakcija į staigius pokyčius, kuriems mes nebuvome pasiruošę.
Pilietybės klausimas Lietuvoje dar netapo normalus. Toks pat kasdienis ir suprantamas, kaip klausimas dėl pensijų, mokytojų, mokesčių ar santykių su Lenkija arba Rusija. Mūsų šalyje nebūna didelių gamtinių sukrėtimų, tačiau emigracija savo mastais ir tempu prilygsta cunamio bangai.
Mes jau matome pasekmes, bet dar nesuvokiame, ko griebtis. Jaudinamės, piktinamės, guodžiamės – esame sutrikę. Vis dar nepasiruošę normaliam, kasdieniam dialogui, kuris būtų grįstas racionaliu, objektyviu požiūriu, o ne baudžiamuoju „išdavikams pasų neduosim“.
Mūsų šalyje nebūna didelių gamtinių sukrėtimų, tačiau emigracija savo mastais ir tempu prilygsta cunamio bangai.
Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad ana pusė, cunamio nuplautoji, tarsi nematoma, kažkur ten. Mūsų akis niekaip nepripranta, kad Domantas dar neseniai fotografavosi Rietavo bibliotekos fone, o šiandien jo instagramas pilnas asmenukių su Manhatano dangoraižiais.
De facto pasaulinė Lietuva jau egzistuoja. Vien tik Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia išeivijos bendruomenes 51 šalyje. JAV lietuviai, turintys didžiausią ir bene stipriausią išeivijos organizacijų infrastruktūrą, veikia visose valstijose.
De facto pasaulinė Lietuva jau egzistuoja.
Pasaulyje gyvuoja daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų, veikia lietuviški kultūros centrai, bažnyčios, bibliotekos, teatrai, studijos, lietuvių verslo klubai. Vyksta sporto žaidynės. Išeivijos generuojami pinigų srautai sudaro didelę Lietuvos BVP dalį. Į šalį pritraukiamos daugiamilijoninės investicijos – jos virsta mokesčiais, iš kurių keliamos algos valstybės pareigūnams, o mūsų senjorams – pensijos.
Mes esame susisiekiantys indai, o pilietybė – vertės kūrimo instrumentas. Telieka įdarbinti pasą. Vardan Tos. Ir Domanto.
Viršelio nuotr. Daivos Lapėnaitės
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis
