„Jaučiuosi, lyg visus šiuos metus būčiau melavusi sau ir kitiems“. Taip savo patirtį apibendrina į Lietuvą grįžusio ir staiga mirusio brolio netekusi Gintarė Ulevičiūtė iš Jungtinės Karalystės.
Gintarės brolis Marius Ulevičius (1991 – 2022 m.) iš Kauno į Londoną išvyko vos baigęs vidurinę mokyklą – studijuoti Middlesex universitete televizijos produkcijos meno. Baigęs studijas sukūrė savo verslą, filmavo dokumentines laidas, dirbo kino ir reklamos industrijoje. Aktyviai įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo veiklą: tapo JK gyvenančių lietuvių vaikų vasaros stovyklos „Gintarėliai“ įkūrėju, savanoriavo, buvo grupių vadovas, vaizdinės medžiagos kūrėjas. Kol sutiko Lietuvoje gyvenančią mylimąją ir tapo meilės reemigrantu – 2021 m. rudenį Marius paliko gerai apmokamą darbą JK ir grįžo į gimtąjį Kauną gyvenimą kurti su išrinktąja.
Lietuvis apsistojo ten, iš kur išvyko – pas tėvą, įsidarbino Kaune veikiančioje įmonėje, atsidarė sąskaitą viename didžiausių bankų Lietuvoje. Metus gimtame mieste pragyvenęs Marius į savivaldybę dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nesikreipė ir tai tapo jo artimuosius prislėgusiu Damoklo kardu.
Praėjusių metų lapkritį Marius netikėtai mirė. Testamento trisdešimtmetis vyras surašęs nebuvo, jo tėvams buvo praneša kreiptis į palikimo vietos atsiradimo notarą pagal velionio gyvenamąją vietą dėl palikimo priėmimo ir galimybės disponuoti sūnaus turtu Lietuvoje. Tačiau notaras atlikti notarinį veiksmą atsisakė, nes mirties liudijime įrašyta Mariaus gyvenamoji vieta – Jungtinė Karalystė.
Atvykome į brolio laidotuves ir vietoj to, kad ramiai jį išlydėtume, palaikytume kenčiančius tėvus, teko kelias savaites lakstyti po institucijas, tvarkyti, versti dokumentus…
„Atvykome į brolio laidotuves ir vietoj to, kad ramiai jį išlydėtume, palaikytume kenčiančius tėvus, teko kelias savaites lakstyti po institucijas, tvarkyti, versti dokumentus. O niekas niekur pagalbos ir net elementarios informacijos nesuteikia: kur eiti, ką daryti, kodėl išvis daryti?“ – pasakojo Gintarė.
Vienintelis Lietuvoje esantis jos brolio turtas yra piniginės lėšos banko sąskaitoje Lietuvoje, į kurią gaudavo atlyginimą, o tai tik – keli šimtai eurų. Tačiau iki šiol, praėjus pusei metų, vieninteliai velionio įpėdiniai (tėvai) jokių teisių į jį neturi. Tam, kad tas teises gautų, buvo patarta kreiptis į teismą dėl Mariaus faktinės gyvenamosios vietos nustatymo.
„Reikėjo visų pirma pateikti įrodymus, kodėl Marius išvyko iš Lietuvos. Pateikėme į lietuvių kalbą išverstus ir notaro patvirtintus kvietimo į universitetą Londone ir studijų jame dokumentus. Tada reikėjo pateikti įrodymus, kad jis faktiškai gyveno Lietuvoje. Pateikėme darbo sutartį, banko sąskaitos atidarymo sutartį – abejose Mariaus nurodyta gyvenamoji vieta yra Kaune. Teismas gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymą, patvirtinančią, kad jis nuo 2021 m. lapkričio mėn. turėjo darbo santykius įmonėje Lietuvoje, kuri mokėjo socialinio draudimo įmokas, o į jo sąskaitą Lietuvoje mokėjo darbo užmokestį, – pasakojo Gintarė.
Tačiau bylą nagrinėjusiai teisėjai to nepakako – ji pareikalavo penkių liudytojų parodymų: apklausė tėtį, pas kurį Marius metus laiko gyveno, sužadėtinę, su kuria įrenginėjo jos būstą Kaune, darbdavį, kurio ofise Marius dirbo, draugę, kuri su Marium bendravo JK ir Lietuvoje ir jau po grįžimo 2021 m. į Lietuvą sutiktą naują Mariaus draugą. Galiausiai teisėja paskelbė sprendimą – faktiniai įrodymai nepatenkina, viešo registro duomenys yra patikimesni, o pasitikėti žmonių liudijimais negalima.“
Kaip įmanoma, kad Lietuvos pilietis, vien dėl to, kad kurį laiką gyveno užsienyje, kur studijavo, įgijo profesiją, grįžo į gimtąjį miestą gyventi ir dirbi, mirties atveju gimtinėje tampa įpėdiniams didžiulio streso ir brangiai kainuojančios biurokratijos įkaitu?
Gintarė pabrėžė, kad esmė yra ne tie keli šimtai eurų sąskaitoje, o valstybės požiūris į žmogų, Lietuvos valstybės teikiamos viešos paslaugos piliečiui, kurioms jau išleista daugiau, nei yra būsimos paveldėtos sumos sąskaitoje banke: „Tai yra protu nesuvokiamas dalykas. Kaip įmanoma, kad tėvai neturi teisės sutvarkyti tai, kas priklauso velioniui sūnui? Kaip gali būti, kad biurokratinis popierius – svarbesnis nei tėvo žodis? Kaip įmanoma, kad Lietuvos pilietis, vien dėl to, kad kurį laiką gyveno užsienyje, kur studijavo, įgijo profesiją, grįžo į gimtąjį miestą gyventi ir dirbi, mirties atveju gimtinėje tampa įpėdiniams didžiulio streso ir brangiai kainuojančios biurokratijos įkaitu?“
Lietuvė pasakojo, kad su brolio turtu, turėtu JK banko sąskaitoje ir privačiame pensijos fonde artimiesiems jokių problemų nekilo: „Paskambinau, informavau, nusiunčiau dokumentų kopijas, užpildžiau reikalingus dokumentus ir viskas.“
Brolio mirties ir vėliau sekusių įvykių sukrėsta Gintarė planuoja prašyti JK pilietybės savo lietuviams vaikams: „Kad neliktų prie užtrenktų durų, kaip nutiko mano tėvams, kurių sūnus buvo tik Lietuvos pilietis. Po šios patirties tegul bent mano vaikai, jei mums kas nors nutiktų, būna saugūs.“
Susidūrus su tokia situacija, Gintarė atviravo, kad pradeda galvoti ar iš viso verta grįžti į Lietuvą bent atostogų?
„Aš esu lietuvių bendruomenės pirmininkė, lituanistinių mokyklų įkūrėja, lietuviškos vasaros stovyklos įkūrėja ir vadovė. Visus dvylika gyvenimo Anglijoje metų visą savo laiką atiduodu lietuviškai veiklai. Marius irgi aktyviai dalyvavo bendruomenėje, filmavo visus mūsų renginius, visas vasaros atostogas praleisdavo kaip vadovas stovykloje lietuviams vaikams. Man tai yra smūgis į paširdžius, – apmaudo neslėpė aktyvi lietuvybės skleidėja JK.
Jaučiuosi, lyg visus šiuos metus būčiau melavusi pati sau, visiems garsiai kalbėjau, kokia mūsų Lietuva nuostabi. Tik dabar noriu pridėti – būkit geri, jei turite nors menkiausio turto Lietuvoje, kai jau planuosite išeiti iš šio pasaulio, susitvarkykite visus biurokratinius reikalus, nes jūsų artimiesiems tai gali tapti kančia.
Jaučiuosi, lyg visus šiuos metus būčiau melavusi pati sau, visiems garsiai kalbėjau, kokia mūsų Lietuva nuostabi. Tik dabar noriu pridėti – būkit geri, jei turite nors menkiausio turto Lietuvoje, kai jau planuosite išeiti iš šio pasaulio, susitvarkykite visus biurokratinius reikalus, nes jūsų artimiesiems tai gali tapti kančia.“
Lietuvoje dirbantis ir su ne viena Lietuvos piliečių, gyvenusių užsienyje tokio pobūdžio byla susidūręs Advokatų profesinėje bendrijoje Markevičius, Lukoševičius ir partneriai profesinę veiklą vykdantis advokatas Algis Lukoševičius, akcentuoja, kad: „Civilinio kodekso 5.4 straipsnis aiškiai apibrėžia, jog palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Tai reiškia, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra ir negali būti saistoma su jo deklaruota gyvenamąja vieta ir/ar juo labiau su duomenimis Gyventojų registre, kurie nėra teisę nustatanti, bet administracinė procedūra, išviešinanti tam tikrą faktą, kuris gali bet kada pasikeisti.“
Advokatas A.Lukoševičius pažymi, kad „nei Lietuvos teismai, nei Lietuvos notarai neturi jurisdikcijos į palikėjo turtą, esantį užsienyje, kaip ir jokie užsienio teismai nei notarai neturi jurisdikcijos į palikėjo turtą Lietuvoje. Kadangi čia eina kalba apie Lietuvoje esantį turtą, nežinau, kodėl notaras atsisako atlikti notarinį veiksmą, motyvuodamas jį viešo Gyventojų registro duomenimis. Pagal įstatymą paveldimas turtas saistomas ne su deklaruota, bet su žmogaus (fizinio asmens) gyvenamąja vieta.“
Šioje byloje stebina visiškas abejingumas, empatijos nebuvimas ir išskirtinai formalus požiūris į žmogų, o juk šalia teisės dar turi būti ir moralė.
Teisininko teigimu, būtent žmogiškasis faktorius yra tai, ko, deja, dažnai trūksta: „Šioje byloje stebina visiškas abejingumas, empatijos nebuvimas ir išskirtinai formalus požiūris į žmogų, o juk šalia teisės dar turi būti ir moralė. Toks abejingas valstybės, kurios vardu veikia ir viešąsias paslaugas teikia valstybės įgalioti pareigūnai (šiuo atveju – notarai), požiūris į žmogų, į valstybės paslaugas žmogui kartais tiesiog glumina.
Toks abejingas valstybės, kurios vardu veikia ir viešąsias paslaugas teikia valstybės įgalioti pareigūnai, požiūris į žmogų, į valstybės paslaugas žmogui kartais tiesiog glumina.
Tačiau iškyla kitas – retorinis klausimas: kaip galima netikėti mirusiojo tėvais? Kas šiuo atveju yra svarbiau – viešo Gyventojų registro duomenys, kurie labai dažnai būna netikslūs ir sukelia problemų duomenų subjektams bei jų teisių ir pareigų perėmėjams (paveldėtojams)? Ar valstybei nėra svarbūs ir svarūs bei nepakankami žmogaus paaiškinimai, kurių sąžiningumas preziumuojamas? Ar velionio Mariaus atveju pasidaro nereikšmingi ir liudytojų parodymai, duoti teismo posėdžio metu?“
Viršelio nuotraukoje Gintarė UIevičiūtė su broliu Marium Ulevičium, asmeninio albumo nuotr.
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
About The Author
