Man užtruko suvokti, kas nutiko per visą mano gyvenimą JAV labiausiai emociškai kupinų keturiasdešimt aštuonių valandų metu. Savaitgalį buvau JAV Lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavime Floridoje. Greta vyko ir metinis JAV Lietuvių bendruomenės Tarybos posėdis. Savaitgalio negaliu užmiršti todėl, kad vienu metu tapau kelių, atrodytų, tarpusavyje prieštaraujančių lietuvybės idėjų sklaidos liudininku.
Nors 1964-iais metais Floridos lietuvių lėšomis pastatytas St. Petersburg’o Amerikos lietuvių klubas atrodo visiškai kaip Kultūros rūmai Kybartuose ar Mosėdyje, šį savaitgalį Klube sklidusiai energijai pavydėtų tiek Mažvydo biblioteka Vilniuje, tiek daugelio nacionalinių švenčių minėjimas Lietuvoje. Tokio masto įtraukiantį ir betarpišką solidarumą vardan Lietuvos idėjos palyginčiau nebent su liepos 6-osios Tautiškos giesmės giedojimu.
Savaitgalio negaliu užmiršti todėl, kad vienu metu tapau kelių, atrodančių, tarpusavyje prieštaraujančių, lietuvybės idėjų sklaidos liudininku.
Iš vienos pusės – antros ir trečios kartos senjorai, iš visos širdies atsidavę lietuvybės bylai, posėdžiaujantys JAV lietuvių bendruomenės Taryboje ir triukšmaujantys dėl kiekvieno ataskaitos kablelio.
Jiems yra 22–25 metai, jie studijuoja ir dirba įprastus, nieko bendro su Lietuva neturinčius dalykus, bet jų pokštai, pramogos, ir, svarbiausia, – tarpusavio ryšys, yra grįsti tokia šilta ir nuoširdžia lietuvybe, kad negaliu apibūdinti žodžiais.
Iš kitos pusės — maksimaliai atsipalaidavęs ir empatiškas Amerikos lietuvių jaunimas. Jie kiekvieną vaikystės savaitgalį praleido šeštadieninėse mokyklose, o vasaras – Lietuvių jaunimo stovykloje Dainava arba Lietuvių jaunimo Kretingos stovykloje. Jiems yra 22–25 metai, jie studijuoja ir dirba įprastus, nieko bendro su Lietuva neturinčius dalykus, bet jų pokštai, pramogos, ir, svarbiausia, – tarpusavio ryšys, yra grįsti tokia šilta ir nuoširdžia lietuvybe, kad negaliu apibūdinti žodžiais.
Šalia jaunimo yra ir tų, kas į Valstijas atvyko studijoms jau iš nepriklausomos Lietuvos. Vieni jų dirba rimtose kontorose, gyvena didmiesčiuose, vysto verslus arba karjeras.
Galiausiai, renginyje dalyvavo LR ambasadorė JAV Audra Plepytė, Seimo nariai, kitų JAV, Kanadoje ir tarptautiniu lygiu veikiančių lietuviškų organizacijų atstovai, įnešantys į tai dar daugiau lietuvybės išraiškos formų įvairovės ir šilumos.
Gal tai mūsų provincialumo arba nuolatinės baimės dėl išnykimo pasekmė, bet Lietuvoje jaučiu vyraujančią monopoliją lietuvybės klausimu. Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje lietuviška yra laikoma tik tai, kas yra iš Lietuvos. Aš nesutinku su tuo. Man yra artimesnė globalios Lietuvos idėja. Aš kalbu apie tai, kad pilnai įtraukiant išeiviją, besimokant iš ir drauge su svetur gyvenančiais lietuviais, lietuvybė stiprėja ir klesti.
Aš nekalbu apie šapokišką ir savyje uždarą lietuvybės išraišką, kaip tik atvirkščiai. Mano akimis, lietuvybės idėja yra stipri ir gyva, kuomet ji nėra apribota išimtinai etninės išraiškos.
Gal tai mūsų provincialumo arba nuolatinės baimės dėl išnykimo pasekmė, bet Lietuvoje jaučiu vyraujančią monopoliją lietuvybės klausimu.
Aš gimiau Vilniuje, kaip mano tėvas ir močiutė. Mano senelis gimė Lavoriškėse – visai prie pat Vilniaus. Vaikystę praleidau tarp Vilniaus ir Minsko, todėl mano lietuvybės išraiška, kuria tikiu, atstovauju ir puoselėju, yra tapati idėjai, užfiksuotai 1863–64 m. sukilimo laiku Lietuvio katekizme: „Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir gerbia Statutą“.
Praeitas savaitgalis mane įkvepia, kad būtent atviros ir įtraukiančios lietuvybės idėja, užtikrinančios kartų tęstinumą, tarpusavio sąryšį ir sąveiką su išeivija, yra ir bus gyva.
1949 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto išleista Lietuvių charta išreiškia moralinius principus, kuriais buvo skatinami gyventi Pasaulio lietuviai. Antras Chartos straipsnis sako: „Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu VISUR IR VISADA […]“.
…būtent atviros ir įtraukiančios lietuvybės idėja, užtikrinančios kartų tęstinumą, tarpusavio sąryšį ir sąveiką su išeivija, yra ir bus gyva.
Mano akimis tai yra itin galingas imperatyvas. Būtent VISUR IR VISADA yra 2023 m. Pasaulio lietuvių jaunimo Kongreso, vyksiančio tarp Bostono, Neringos stovyklos Vermonte ir Monrealio, tema.
Aš jaučiu asmeninę atsakomybę ir norą prisidėti prie glaudesnio lietuvių išeivijos ir Lietuvos ryšio. Matyt, taip bandau kompensuoti negebėjimą suvokti savo tapatybės vaikystėje, augant tarp Minsko ir Vilniaus. Dabar, būdamas ir JAV Lietuvių jaunimo sąjungos komandos dalis, bandysiu ne tik gebėti, bet ir prisidėti.
