Lietuvė žurnalistė ir rašytoja Paryžiuje: galima jaustis „svetimu“ bet kur

Pokalbių serijos „Pozityvios istorijos“ tikslas – pažindinti Lietuvą su jos įvairialype diaspora. Buvusi žurnalo „Cosmopolitan“ vyriausioji redaktorė, dirbusi „Lietuvos ryto“ televizijoje, LNK, TV3, bendradarbiavusi su žurnalais „TV antena“, „Kinas“, „Stilius“, „Ieva“, „Žmonės“, „Laima“, „Moteris“, rusų „Elle“ Vita Vilimaite Lefebvre Delattre dabar žinią apie Lietuvą skleidžia Paryžiuje.

Kaip pristatytumėte save? 

Esu dukra, mama, žmona, draugė. Žurnalistė ir rašytoja. Pasaulio gyventoja.

Kokia veikla užsiimate? Kas jums svarbu asmeniniame bei profesiniame gyvenime? Kokias vertybes išskirtumėte?

Daugiau kaip dvidešimt metų dirbu žurnaliste: spaudoje, televizijoje. Kai jaunystėje reikėjo pasirinkti profesiją, ilgai nemąsčiau kuo noriu būti – nusižiūrėjau nuo mamos, kino kritikės ir žurnalistės. Man patiko jos gyvenimo būdas: dienos visada skirtingos, judesys, triukšmas, profesinis adrenalinas, ir kartu daug tylos, skaitymo, mokymosi, smalsumo. Niekada nebijojau žmonių, norėjosi kuo daugiau jų pažinti, o tam knygų (skaityti išmokau irgi iš mamos, ji turėjo įspūdingą biblioteką) nepakako. 

Be to, visada atrodė, kad žurnalistika gali pakeisti pasaulį, sujungti žmonės, jaučiau prasmę būti tuo tarpininku. Kai kažkas tau patiki savo gyvenimą, tai yra didelė atsakomybė, bet kartu ir garbė, dovana.

Ypač krizių, karo metais matau žurnalistikos prasmę – žurnalistai, kartais rizikuodami gyvybe, pasakoja žmonėms apie tai, kas iš tiesų vyksta. Galbūt (knygų) rašymas yra tęstinė žurnalistikos dalis, bent jau misija tarsi tokia pati – per istorijų pasakojimą sujungti žmones, matyti, išjausti bendrumus, o ne skirtumus, stumti žmones iš komforto zonos, pasakoti tai, apie ką šiaip kasdien nesikalbame.

…visada atrodė, kad žurnalistika gali pakeisti pasaulį, sujungti žmonės, jaučiau prasmę būti tuo tarpininku. (…) Ypač krizių, karo metais matau žurnalistikos prasmę…

Kaip rašytojai, buvo sunku „atsikratyti“ žurnalistinio informacijos pateikimo būdo, atsiverti, apsinuoginti. 

Šiuo metu dirbu LRT portalui, šiaip daug ką rašau, žiūrėsime, kas dar iš to išeis. Kai nerašau, tai skaitau. Man labai svarbu nemeluoti. Tiek šeimoje, tiek sau pačiai, tiek gyvenime.

Kokie keliai atvedė į Prancūziją?

Iš Lietuvos išvažiavau įsimylėjusi vyrą, prancūzą, kurį sutikau Vilniuje draugų kompanijoje. Nusekiau paskui jį į Vietnamą, Saigoną, ten praleidau įsimintinus šešerius metus – keliaudama, dirbdama, atrasdama, prarasdama. Ten pradėjau rašyti savo publicistinę knygą „Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname“ (Alma Littera). 

Saigone išsiskyriau, bet ir sudariau kitą sąjungą: sutikau savo būsimą vyrą Eriką, irgi prancūzą. Jis pirmasis vyras, kuris nieko nenorėjo manyje pakeisti, o iškart priėmė tokią, kokia esu – kaip už tokio neištekėjus? Aišku, tai buvo didelė meilė. Saigone gimė dukra Sofija. Kai vyro kontraktas baigėsi, persikėlėme į Prancūziją, kuri, beje, niekada nebuvo mano svajonių šalimi, net nežinau, kodėl. Gal dėl kalbos ir prancūzų filmų, kurių nemėgstu, išskyrus kino režisieriaus François Truffaut.


Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu užsienyje? Ko pasiilgstate būdama užsienyje? Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?

Nemėgstu lyginti. Tiesiog bėga laikas, viskas keičiasi, taip ir turi būti. Lietuva yra šalis, kurioje visada jaučiausi gerai, savo vietoje, į kurią traukia sugrįžti, kurioje gyvena mano mylimiausia šeima, patys geriausi draugai, kuriais didžiuojuosi ir apie kuriuos pasakoju savo draugams prancūzams pakylėtu tonu. 

Man buvo trylika, kai mes tapome nepriklausomi, visi kartu kūrėme naują šalį. Galėčiau sakyti, kad kartais mums pritrūksta pagarbos žmogui, empatijos, suvokimo, kad turime susitarti tarpusavyje tam, kad išloštų visi, bet mes greitai mokomės. 

Lietuva yra šalis, kurioje visada jaučiausi gerai, savo vietoje, į kurią traukia sugrįžti, kurioje gyvena mano mylimiausia šeima, patys geriausi draugai, kuriais didžiuojuosi ir apie kuriuos pasakoju savo draugams prancūzams pakylėtu tonu. 

Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, dar labiau didžiuojuosi lietuviais – sunkią akimirką jie sugeba mobilizuotis, padėti kitiems, dalintis. Visada „sergu“ už Lietuvą, rašau apie lietuvius, kurie ją myli, nesvarbu, kur jie gyvena. Pamenu, kartą Honkonge išgirdau vyrą gatvėje – jis kalbėjo lietuviškai telefonu. Vos neapsiverkiau. Nesvarbu, kaip gerai besijaustum svetur, niekada ten nebūsi savas. Aišku, grįžęs pas savus kartais irgi pasijunti svetimas. Bet tai nieko tokio. Tik nuo tavęs priklauso, kaip susitvarkysi su tokia būsena.

Nežinau, ar man pavyko, bet ji man tinka, ji mane praturtino. Manau, nepritapimo jausmas atsiranda ne tik dėl to, kad gyveni kitoje šalyje. Svetima erdvė tik paaštrina jau egzistuojančius dalykus. Tenka pažvelgti į save iš naujo, perkurti ryšius, rasti savo vietą.

Galbūt rašydama romaną „Kvėpuoti kitais“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) apie moterį, kuri jaučiasi svetima, vieniša, atstumta, nepavykusi, kažko besitikinti iš aplinkinių, bandanti įsikibti į kitus, per juos kabintis į naują jai aplinką, tikrai aštriau įsigyvenau į skirtumą tarp „savas“ ir „svetimas“, jis man „įlindo” į odą. Kita vertus, suvokiu, kad nepaisant skirtingų socialinių aplinkybių, žmonės visur yra panašūs ir mano herojė, stebėdama pasaulį it koks misteris Riplis, aštriai tai pamato. 

„Savumo“ ar „svetimumo“ sąvokos tikrai paslankios. Galima jaustis „svetima“ ir „atstumta“ bet kurioje visuomenėje, sistemoje, ypač, jei žmogus itin jautrus.

Nesvarbu, kaip gerai besijaustum svetur, niekada ten nebūsi savas. Aišku, grįžęs pas savus kartais irgi pasijunti svetimas. Bet tai nieko tokio.

Savo knygos veikėjus apgyvendinau vidurinės klasės paryžietiškame sociume. „Jei pažįsti vieną vidurinės klasės prancūzą, pažįsti juos visus“, – taip sako mano romano veikėja. Sociumo kaukės – tam tikra savigyna, bandymas išlikti. Kaukės yra sunkios, nenuplėšiamos. Vidurinės klasės prancūzui būdingas „atkaltas“ mandagumas, tam tikra kalbos maniera. Ryškus privalomas etiketas bei nuožmus abejingumas, kurį iš karto pajunti, jei neatitinki jų nerašytų standartų – nesvarbu, esi vietinis ar užsienietis. Vyrai iš gerų šeimų renkasi moteris iš gerų šeimų, kurios moka rengtis, kalbėti, telpa į tam tikro dydžio drabužius ir vyrams per daug neprieštarauja, net jei irgi išlaiko šeimą. 

Pasaulis irgi toks – su savo nerašytomis taisyklėmis, kurioms nenusižengiama, suvaidintu politkorektiškumu, mandagumu. O kam iš tiesų rūpi kitas? Svarbiausia, kad mūsų tai neliestų.

Manau, nepritapimo jausmas atsiranda ne tik dėl to, kad gyveni kitoje šalyje. Svetima erdvė tik paaštrina jau egzistuojančius dalykus. Tenka pažvelgti į save iš naujo, perkurti ryšius, rasti savo vietą.

Jeigu sako, kad knyga keičia ir patį autorių, tai ją parašiusi dar stipriau įsikibau į savo šaknis, į tai, kas esu, iš kur esu ir nieko nesitikiu iš aplinkinių. Būdama savimi, radau aplinką, kuri man patinka, kuri yra man labai artima. Nematau skirtumo tarp draugių Vilniuje ar Paryžiuje, jas skiria nebent kalba, šiokie tokie kultūriniai niuansai, bet esmė visur yra ta pati, jausmai visur yra tokie patys. Džiaugiuosi dienomis – tokiomis, kokios jos yra, mėgaujuosi aplinka, kurioje esu.

Kokios svajonės verčia judėti į priekį?

Dažniausiai gyvenime viskas nutinka kitaip, nei įsivaizdavome, todėl pernelyg įsisvajoti nemėgstu. Į priekį verčia judėti smalsumas.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Gyvenimas, žmonės yra didžiausias įkvėpimas, dovana. Kaip gera būti tarp žmonių, apskritai čia būti, jausti, patirti, gera džiaugtis, kentėti, išgyventi sunkumus, laimės akimirkas, kristi žemyn ir pakilti. Ypač dabar, šiais laikais.

Kokia veikla jus domina be darbų, gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų?

Man patinka įkristi į kėdę kur nors saulėtoje gražaus miesto Paryžiaus terasoje, stebėti žmones, skaityti, įsikvėpti. Dažnai savaitgalį einu su šeima į muziejus. Palaikyti formą padeda pilateso pratimai studijoje Paryžiaus centre – specialiai radau studiją toli nuo namų, nes man patinka eiti, taip prasivalo galva, o kur dar pakeliui sutinkami žmonės, kurie įkvepia naujoms istorijoms.

Tik tada, kai nustoji nerimauti dėl savęs, gali padaryti ką nors tikrai drąsaus.

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?

Patarčiau pasikliauti intuicija. Iš patirties žinau, kad ryžtis pakeisti gyvenimą sunku, bet visada verta. Judėdami visada atrandame.

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? 

Nebijoti savo klaidų, mokytis iš jų.

Kokią Vitą norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė?

Gyventi pagal save man labiausiai padeda įveikta baimė pasijusti nepatogiai. Tik tada, kai nustoji nerimauti dėl savęs, gali padaryti ką nors tikrai drąsaus. To sau linkiu.

Tekstas ir nuotraukos Amsterdame gyvenančios Evelinos Kvartūnaitės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.