Lietuviai pasaulyje aktyviai prisijungė prie Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimo įvairiuose miestuose. Vienas įkvepiančių pavyzdžių – Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkės, Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narės, Pasaulio lietuvių bendruomenės Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkės Irmos Petraitytės–Lukšienės nenuilstanti kova žadinant Vokietijos visuomenę. Pilietybė.lt dalinasi audringai sutikta Irmos kalba Miunchene.
Mieli Ukrainos draugai, sveikiname Jus su Ukrainos nepriklausomybės diena!
1990-aisiais mes, lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai kartu ėjome į nepriklausomybę – į nepriklausomybę nuo sovietų sąjungos – nuo šios Rusijos nusikalstamos sistemos, kuri tarptautiniu mąstu iki šiol nebuvo pasmerkta. Jūs, brangūs ukrainiečiai, tais metais stovėjote demonstracijoje Vilniuje su plakatu „Lietuviai, Ukraina su jumis“ ir palaikėte mūsų žingsnius į laisvę.
Šiandieninė rusija – sovietų sąjungos įpėdinė – vėl užpuolė Ukrainą. Šiandien rusija naikina Ukrainos žmones, miestus ir kultūrą.
Ačiū Jūsų drąsiems kariams ir karėms, kurie jau šešis mėnesius kovoja su rusų fašistais. Ačiū jums, brangios ukrainietės, kad esate tokios stiprios ir aktyvios.
Vėl kreipiuosi į Vokietijos kanclerį Olafą Scholcą: kaip po 6 mėnesius trunkančio žiauraus rusijos karo ir genocido Ukrainoje galite toliau kartoti, kad tai yra putino karas?
Dar kartą: tai ne putino karas. Tai – rusijos karas. Ar tai putinas šaudo į automobilius su nuo bombardavimo bėgančiomis šeimomis, prievartauja moteris ir vaikus, kastruoja kareivius, juos kankina ir galiausiai nužudo?
Tai tūkstančiai rašistų, už šio karo stovi visa rusijos nusikalstama sistema. Ir dauguma rusijos gyventojų iki šiol palaiko šį naikinantį karą ir genocidą.
Ką reikia skubiai padaryti šiandien?
Pirma, visi rusijos teroristinės valstybės konsulatai Vokietijoje turi būti uždaryti. Pažiūrėkite, kaip tai sėkmingai padaryta Lietuvoje ir Latvijoje. Vokietijai nereikia rusų šnipų ir agentų, klaidingai vadinamų diplomatais. Šie „diplomatai“ dirba karo nusikaltėliui ir tėra žudikiško Kremliaus režimo prailginta ranka Europoje. Ar mums jų reikia Vokietijoje? Ne.
Antra, jokių turistinių vizų teroristinės rusijos piliečiams, kol jie masiškai nesukils ir neprotestuos prieš karą.
Trečia, šiandieninės valstybės agresorės kultūra neturėtų būti atstovaujama civilizuotame pasaulyje. Bent jau iki rusijos karo pabaigos.
Ketvirta, sovietinės skulptūros turi būti nugriautos. Atkreipiu dėmesį, kad tai nėra „paminklai“ ar „istorijos pėdsakai“.
Kol rusija nepasimokė iš savo pačios brutalios istorijos, kol ji švenčia savo visų žiauriausių XX a. nusikaltimų įvykdymą ir šiandien vykdo naujus karo nusikaltimus, kol ji tęsia savo agresyvią okupacinę ir ekspancinę politiką – mes neturime saugoti sovietinių skulptūrų, kurios naudojamos karo propagandai.
Vokietijoje dažnai painiojama, būkite atidūs: Vokietija pasmerkė nacionalsocialistų nusikaltimus, šią pamoką išmoko, daug tyrinėja ir prie to dirba, kad tokie nusikaltimai nepasikartotų. Rusija, priešingai, nepasmerkė savo nusikaltimų, nieko nepasimokė iš istorijos ir šiandien kariauja žiaurų naikinantį karą. Štai kodėl jūs negalite lyginti Vokietijos su rusija kaip dviejų civilizuotų šalių ir teigti, kad sovietų „paminklus“ reikia saugoti kaip „istorijos pėdsakus“.
Europa turi būti destalinizuota ir deputinizuota.
Jau seniai laikas reikalauti – rusijos terorizmui turi būti padarytas galas. Vokietija ir Europa nebegali daugiau leistis, kad agresorius jas šantažuotų.
Šiandien mums reikia aiškaus TAIP tvirtam demokratijų laikymuisi kartu.
Šiandien mums reikia aiškaus TAIP dėl sunkiosios ginkluotės tiekimo Ukrainai tol, kol rusijos federacija savo mūšio lauke visiškai kapituliuos.
Ginklai, ginklai ir ginklai Ukrainai – kol laisva Ukraina laimės.
Slava Ukraini!
Baigusi kalbą, Irma pakalbino ir kelis prieglobstį Vokietijoje radusius ukrainiečius.
„Aš esu iš Mariupolio, rusija sunaikino mano miestą, rusija sugriovė mano svajones, rusija sugriovė mano gyvenimą. Bet mes esame stipresni ir mums tik reikia žmonių palaikymo“, – sakė savo šalies nepriklausomybės dieną Miunchene minintis jaunuolis iš Mariupolio.
„Esu be žodžių, nes jaučiuosi labai liūdna švęsdama šią dieną ne Ukrainoje. Jaučiu daug pykčio ir neapykantos ir tai yra dominuojančios emocijos. Neįsivaizduoju kada galėsiu grįžti į ankstesnę save, galbūt niekada, – atviravo žurnalistė Oleksandra Lanko iš Charkivo. – Aš tikrai tikiuosi, kad galėsiu sugrįžti į Ukrainą kuo greičiau. Neįsivaizduoju, kaip jausiuosi kirtusi sieną, bet tikrai žinau, ką darysiu – aš verksiu.“
„Esu be galo dėkinga Lietuvai, – pridūrė Oleksandra. – Lietuviai, jūs tiesiog… Nežinau, kuo nusipelnėme tokių draugų kaip jūs. Kai karas baigsis, mes padarysime jus tikrai turtingais, nes atvyksime pas jus kaip turistai, paliksime daug pinigų, nes tikiu, kad mes laimėsime ir būsime turtinga šalis.“
Viršelio nuotraukoje Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimas Miunchene. Į objektyvą žiūrintis jaunuolis baltais marškinėliais – Vokietijoje prieglobstį radęs ukrainietis iš Mariupolio | I.Petraitytės-Lukšienės nuotr.
