– „Ei, kur jūs nešat mano kopėčias, aš čia medin užsikoręs obuolius skinu.“
– „Mes pagalvojom, kad tu ten ir liksi su savo obuoliais. Tai dėl šventos ramybės nešam kopėčias pastogėn.“
Baimė – atsakas į iškilusį pavojų, o viena labiausiai paplitusių jos rūšių – baimė prarasti tai, ką turime. Klausantis neatimtos pilietybės priešininkų argumentų, galima apčiuopti bendrą vardiklį: ko menamai netektume, jeigu būtų įtvirtintas prigimtinės pilietybės neliečiamumas. Tačiau šie nuogąstavimai iš esmės yra beprasmiai, nes prarasti nėra ko, o štai įgyti naudos Lietuvai – visiškai reali grėsmė.
Neatimtos pilietybės apokaliptikai gąsdina: naujieji Lietuvos piliečiai mokesčius mokės ne Lietuvos iždui, gins ne mūsų Kraštą, BVP augins svetur, šeimas kurs anapus sienos, pensijas kaups ne mums išlaikyti ir t.t. Tik reikalas tas, kad nėra ir nebus jokių „naujų“ piliečių. Mes kalbame apie pilietybės išsaugojimą, išlaikymą, neatėmimą to, ką žmogus jau gimimu įgijo, bet ne apie pilietybės suteikimą.
Tai ne imigracijos klausimas, kuomet Lietuva spręstų išties gyvybiškai svarbų uždavinį – kokiems atvykėliams iš svetur, kaip ir už ką, Lietuvos pilietybę suteikti. Klausimas viso labo – leisti saviems, lietuviams, ją, jau turimą, išlaikyti.
Mes kalbame apie pilietybės išsaugojimą, išlaikymą, neatėmimą to, ką žmogus jau gimimu įgijo, bet ne apie pilietybės suteikimą.
Priešininkai aršiai skaičiuoja hipotetinius nuostolius: kas būtų, jeigu (ne)būtų. Kiek netarnaus Lietuvos Kariuomenėje, nemokės mūsų Valstybei mokesčių, nedirbs jos naudai, nemylės jos varge ir džiaugsme. Jie klausia, kur garantijos? Jų nėra ir nebus, mielieji.
Lygiai taip pat, kaip pačioje Lietuvoje nėra šimtaprocentinio patriotizmo ir pilietiškumo. Ar čia nėra bandančių išvengti karo prievolės, išsisukti nuo vieno kito mokesčio? Nėra piktų, nesąmoningų ir nuolatos keikiančių Nepriklausomą Lietuvą? Nėra vedusių ar ištekėjusių už nešimtaprocentinio etninio grynuolio ar grynuolės? Neabejoju, tokių tikrai pažįstate, o gal net…
Hipotetiniams argumentams „prieš“, turiu hipotetinių kontrargumentų, nenuginčyjamų. Sako, kad atsiras tokių, kurie vengs vykdyti savo pilietines pareigas. Tačiau tokių jau dabar yra, ir visuomet buvo.
Pilietybės išsaugojimas, neatėmimas, iš esmės, yra požiūrio klausimas: žiūrime į jį per negatyvią ar pozityvią prizmę. Norime matyti juodulį ir grėsmes ar šviesesnę ateitį ir naujas galimybes.
Sureguliavus ir apibrėžus sąveikos mechanizmą, neabejoju, kad Lietuvoje ženkliai padaugės prievolių vykdytojų ir vertės kūrėjų. Ir jų bus žymiai daugiau, dešimtimis kartų daugiau, nei tų, kurie vengia, nes tūlas tautietis, atsidūręs vienoje iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančioje šalyje, nori nenori perima aukštus brandžios demokratijos pilietiškumo standartus. Net ir mokesčius išmoksta mokėti sąžiningai: visus ir laiku.
Pilietybės išsaugojimas, neatėmimas, iš esmės, yra požiūrio klausimas: žiūrime į jį per negatyvią ar pozityvią prizmę. Norime matyti juodulį ir grėsmes ar šviesesnę ateitį ir naujas galimybes. Aš renkuosi pozityviąją pusę – bendrystės jausmą ir sėkmingos Lietuvos viziją.
Lietuva įgys žymiai daugiau nei praras ir ilgainiui tai duos Valstybei gausių dividendų.
Įsivaizduokite, kiek tūkstančių neatstumtų Lietuvos piliečių iš viso pasaulio atvažiuos tarnauti į pažadėtąją Lietuvą, kiek čia įsteigs verslų, sumokės papildomų mokesčių mūsų pensijoms, kurs šeimas ir klegės sava, lietuvių kalba, o pasaulyje jie skleis gerąją žinia apie nuostabią šalį. Lietuva įgys žymiai daugiau nei praras ir ilgainiui tai duos Valstybei gausių dividendų.
Šviesa nugali tamsą, gėris laimi prieš blogį. Sakysite: gal būt, hipotetiškai, kokioje nors pasakoje. Tačiau pasaka gali virsta realybe, jeigu tuo visa širdimi įtikėti. – „Ei, grąžinkit kopėčias, turiu jums obuolaičių pilną pintinę“.
Viršelio nuotrauka iš Los Andželo lietuvių Vasario 16-osios minėjimo
