Pilietybė – ne žmona, o raktas sugrįžti namo

„Pilietybė – ne sugulovė“, „Pilietybė – žmona, kuri gali būti tik viena“: tai tik keletas vaizdingų metaforų, kuriomis viešuose pasisakymuose savo šlubuojančius argumentus bando paramstyti Pilietybės išsaugojimo priešininkai. Epitetais „iš žmonų gyvenimo“ pokši ir kaukši tiek etatinių facebook’o komentatorių krumpliai, tiek ir patyrusių politikos apžvalgininkų, garbių teisininkų ir politikų lūpos.

Tačiau gana ironizuoti. Išsaugota Pilietybė – ne žmona, o raktas sugrįžti namo.

Kuomet mūsų patys artimiausi, tie, kuriais pasitikime be išlygų, išvyksta – mes paliekame jiems raktą nuo namų sutartoje vietoje. Po durų kilimėliu, po gėlių vazonu ar virš trobos durų staktos. Kasdieniame gyvenime dažnai nutinka, kad išvažiuojantys, ypač jaunesni, nežino kiek truks jų kelionė po margą svietą.

Ir tegu. Tegu važiuoja, mokosi, pažįsta, atranda, dirba ir uždirba. Tegu realizuoja savo talentus, ambicijas, tegu tampa turtingais, įtakingais ir, tiesiog, laimingais. Argi ne to kiekvienas mūsų linkime savo vaikams?

Svarbiausia, kad išvažiavę žinotų, jog namų durys jiems neužtrenktos ir spyna nepakeista. Tegu žino, kad jie visuomet laukiami, o raktas nuo namų jų laukia įprastoje vietoje.

Išsaugota Pilietybė – tarsi tas raktas, paliktas jiems namiškių. Raktas sugrįžti namo, kuriuose jie visuomet laukiami. Neužtrenkime durų, nes tie „jie“, nėra svetimi atėjūnai, o jūsų tautiečiai – broliai, seserys, vaikai bei anūkai. Ir jūsų mylimos žmonos.

Viršelio nuotrauka Daryn Stumbaugh

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.