Pokalbių serijos „Pozityvios istorijos“ tikslas – pažindinti Lietuvą su jos aktyvia, įvairialype, rankų nenuleidžiančia diaspora. Dešimt klausimų. Dešimt atsakymų. Pamatyti. Išgirsti. Įkvėpti. Šiame interviu – pokalbis su Ugne Marchionno. Iš Lietuvos į Milaną išvykusi studijuoti Ugnė gyveno ne tik Italijoje, bet ir Monake, Brazilijoje, Singapūre. Dabar marketingo ir komunikacijos specialistė gyvena Hagos mieste, Nyderlandų Karalystėje – arčiau savo kultūrinių šaknų ir šeimos.
Ugne, kaip pristatytumėte save?
Pasaulio klajūne. Musu šeimoje visi turi skirtingas gimimo šalis (net gyvūnai): Lietuva, Italija, Brazilija, Nyderlandai.
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?
Esu „Growth Hacker“. Šiuo metu auginu savo strateginio marketingo kompanija „Aim to Wow“. Padedu startupams ir vidutinio dydžio įmonėms pasiekti jų augimo tikslus.
Karjerą pradėjau dirbdama reklamos agentūrose Milane, kur susipažinau su kūrybine marketingo puse. Nuo tada ieškojau kažko kas sujungtų kūrybiškumą ir duomenis į viena – taip atradau Growth Hacking.
Kas jums svarbu asmeniniame ir profesiniame gyvenime? Kokias vertybes išskirtumėte?
Gyvenime ir karjeroje nuo mažens ieškau galimybių saviraiškai ir savęs išpildymui. Tikiu, kad kelias į laimę yra savęs ieškojimas ir ištikimybė savo vertybėms. O laimingi žmonės lengviau randa ir pasiekia savo tikslų bei geba tuo dalintis su kitais. Pagarba vienas kitam yra ir mūsų šeimos kertinė vertybė, ir principas, kuriuo vadovaujuosi gyvenime ir darbe.
Kokie keliai atvedė į Nyderlandus? Ar teko gyventi užsienyje prieš tai?
Užsienyje gyvenu nuo 18-kos metu. Vilniaus licėjuje baigiau tarptautinio bakalaureato programą ir, kaip dauguma mano klasiokų, nusprendžiau jėgas išbandyti studijuodama užsienyje. Taip nuo beveik 24 valandas užtrukusios kelionės autobusu, su pora didžiulių lagaminų pradėjau gyvenimą Milane. Bocconi universitete baigiau ekonomikos studijas, o vėliau „Universita Cattolica di Milano“ ir reklamos magistrą. Studijų metais sutikau savo vyrą. Kartu nusprendėme po septynerių metų palikti Milaną ir nuo tada gyvenome Monake, Singapūre, Brazilijoje kol galiausiai atsikraustėme į Europą, kad būtume arčiau savo kultūrinių šaknų ir šeimos.
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu Nyderlanduose bei kitose gyventose šalyse?
Tik atsikraustę i Nyderlandus nusprendėme, kad liksime čia ne daugiau nei ketverius metus. Atsikėlus iš saulėtos Brazilijos, kultūrinis šokas buvo netikėtas ir didelis. Mus nustebino labai uždara visuomenė, šaltas požiūris į naujus atvykėlius, bet pamažu pažinome tarptautinį Hagos miestą ir jį pamilome.
Dabar noriai miname dviračio pedalus net ir per lietų, o dvi mūsų dukros žaidžia su kaimynų vaikais gatvėje. Iš šalių, kuriose gyvenome, tiek laisvės vaikams, kiek jos yra Nyderlanduose niekur nepatyrėmė.
Ar pradėjus gyventi užsienyje pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius?
Lietuvą palikau labai anksti, todėl sunku pasakyti, kaip keitėsi mano požiūris. Tuometinę aštuoniolikmetę labiau viliojo pasidomėti, kas vyksta už Lietuvos ribų. Pirmą gyvenimo svetur dešimtmetį mano draugų rate buvo vos keli lietuviai. Tačiau kuo toliau gyvenimas vedė nuo Lietuvos, tuo daugiau ir dažniau norėjosi išgirsti gimtąją kalbą, pasidalinti nuomone su tais, kurie užaugę toje pačioje kultūrinėje erdvėje ir dažnai gali suprasti iš pusės žodžio.
Noras grįžti prie savo šaknų ypatingai augo svarbiais gyvenimo momentais. Pirmagimė dukrytė gimė Brazilijoje. Pamenu, mano didžiausias noras tuomet buvo, kad mama spėtų pas mus iki gimdymo. Nors braziliškai kalbėjau kaip vietiniai, tą dieną sunkiausiomis akimirkomis pamiršau visas kalbas, išskyrus lietuvių, todėl mamai ir vyrui teko man vertėjauti. Nuo tada visada apsižvalgau, gal aplink yra bendraminčių tautiečių.
Papasakokite daugiau apie savo veiklą?
Pastaruoju metu vedu mokymus startuoliams, dirbantiems tvarumo srityje. Labai džiaugiuosi atradusi mylimą veiklą ir galimybę panaudoti sukauptas žinias ne tik darbo metu, bet ir pasidalinti jomis bei taip prisidėti prie geresnio pasaulio. O visas laisvas laikas skirtas kelionėms.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Iš audringos šiaurės jūros ir ilgų pasivaikščiojimų. Gimiau ir augau Palangoje – vėjo ir jūros ošimo man reikia kaip oro!
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl gyvenimo kelio pasirinkimų?
Patarčiau Tomo Edisono citatą, kuria vadovaujuosi ir savo gyvenime: „Mūsų didžiausia silpnybė – nepakankamas užsispyrimas. Jei nori, kad pasisektų – visuomet bandyk dar vieną kartą!“
Koks geriausias patarimas, kurį esate gavusi?
Believe in yourself! (Tikėk savimi)
Kokią Ugnę norėtumėte matyti ateityje?
Norėčiau matyti Ugnę su tokiu pačiu polėkiu ir noru pažinti pasaulį, norinčią pažinti kuo daugiau šalių, žmonių ir kultūrų. Tam kasdien po mažą žingsnelį mokausi naujų kalbų. Šiuo metu kalbu septyniomis kalbomis, o iki kito jubiliejaus norėčiau išmokti dar bent porą.
