1990 m. kovo 11-oji d. yra Lietuvos ateities vizijos išpildymo diena. O Vilnius tapo pamatiniu lietuvybės ir visos Lietuvos idėjos įkūnijimo objektu – Lietuvos ateitis reiškiasi čia. Tačiau Vilnius tapo ir ateities subjektu – Lietuvos ateitis yra kuriama Vilniaus. Ir jei galvojame, kad Vilnius ir Lietuva turėjo savo šlovės akimirką Vytauto laikais – taip nėra. Geriausias Vilniaus, o tuo tarpu ir Lietuvos laikas – yra šiandien. Ar bus rytoj?
Kovo 11-osios minėjimo proga Niujorko lietuvių bendruomenė pakvietė pasidalinti mintimis apie Vilnių ir Lietuvos valstybingumą.
Ką reiškia būti lietuviu šiandien? Turėti pasą su Vyčiu? Mokėti išsireikšti lietuviškai ir didžiuotis, kokia sena ir turtinga yra mūsų kalba? Leisti vasaras Palangoje ir Nidoje? Mokėti mokesčius Lietuvos iždui? O gal mėgti cepelinus ir krepšinį? Švęsti lietuviškas šventes bet kur bebūnant pasaulyje?
1863-64 m. sukilimo laiku Lietuvio katekizmas sakė, kad „Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir gerbia Statutą“.
Ką reiškia būti lietuviu šiandien? Turėti pasą su Vyčiu? Mokėti kalbėti lietuviškai? Mokėti mokesčius Lietuvos iždui? O gal mėgti cepelinus ir krepšinį?
Lietuvybė yra įvairi ir įtrauki – tai yra jos didžiausias privalumas. Vieni mėgstame trispalvę, o kiti – istorinę vėliavą. Vieni – Gediminaičių stulpus, o kiti – Vytį. Vieni švenčiame vasario 16-ąją, o kiti – kovo 11-ąją. Vieni liepos 6–ąją išvykstame į Trakus, kiti – į Kernavę. Vieni statome sodybą prie ežero, kiti – pajūryje. Vieni mylime Kauną, kiti – Vilnių.
Noriu su Jumis pasikalbėti apie Vilnių. Apie reiškinį, kuris yra daugiau negu miestas arba sostinė. Apie Vilnių, kuris yra pamatinis lietuvybės ir visos Lietuvos idėjos įkūnijimas. Mane žavi, kad turime tiek daug nepriklausomybei ir valstybingumui šventinių dienų – liepos 6–ąją, vasario 16–ąją, kovo 11–ąją. Atrodytų, negi negalime apsispręsti dėl vienos vienintelės dienos, kuri yra reikšmingiausia?
Atvirkščiai. Visos trys datos turi savo bendrą vardiklį – ir tai yra Vilnius. Vasario 16–oji ir kovo 11–oji tarsi mena skirtingus laikotarpius, bet tai yra dvi modernios demokratinės Lietuvos ambicijos išraiškos. Vilnius, kaip labiausiai apčiuopiama Lietuvos idėjos išraiška vienija, bet – svarbiausia – ir įgalina jas.
Kaip šiuo atžvilgiu elgtis dėl istorinės Lietuvos ir jos valstybingumo, kuris beveik šimtą metų gyvavo be Vilniaus? Tiek 1219 metų Aukštaitijos kunigaikščių su Haličiu–Voluine sutarties pasirašymo, tiek Mindaugo karūnavimo metu Lietuva turėjo valstybingumą be nuolatinės sostinės. Liepos 6–oji šiuo požiūriu nėra prieštaravimas, nes LDK ilgalaikės raidos horizontas atsiverčia tik Didžiajai kunigaikštystei įgaunant subjektyvumą nuolatinės sostinės užfiksavimu Vilniuje. Nuo tuo laiko Vilniaus pamatiniais stulpais tampa valstybės sostas Didžiojo kunigaikščio buveinės pavidalu, bažnyčios sostas Vyskupijos pavidalu ir universitetas.
Kitaip sakant, Vilnius yra tai, kaip Lietuva mato save, kaip mato pasaulį ir save jame. Tai yra Vilniaus pašaukimas – būti Lietuvos kvintesencija, Lietuvos ambicija ir Lietuvos pavyzdžiu pasauliui. Lygiai toks pat yra vilniečio pašaukimas.
Miestas yra pirminė valstybingumo išraiškos forma. Miestams besivystant, besiplečiant, naujų darinių centrai tampa virš–miestais – sostinėmis. Jos yra valstybės apeliavimo į pasaulį forma ir tuo pačiu valstybės idealo įkūnijimas. Tokiu būdu sostinė yra valstybės pasaulio paveikslo išraiška.
Sugrįžkime į 15 – 16 amžiaus Didžiąją kunigaikštystę, iki 1596 metų Brastos unijos. Chrestomatiniai vaizdai – Vytautas ir Jogaila nugali kryžiuočius, Ostrogiškis laimi Oršos mūšį, Leonas Sapiega išleidžia trečiąjį statutą, Steponas Batoras įsteigia Vilniaus universitetą. O kaip atrodo valstybės sostinė?
Vilnius, įkūnijant savyje valstybę, susideda iš dviejų tolygaus dydžio dalių – civitas ruthenicum (rusėnų miestas) ir civitas latinicum (lotynų miestas). Natūraliai kalbame apie stačiatikių ir katalikų miestus, kurie atspindi valstybės architektūrą: pakrikštytą Aukštaitiją (ir Žemaitiją) bei buvusias Kijivo Rusios stačiatikiškas šiandienos Baltarusijos ir Ukrainos žemes.
Kitaip sakant, Vilnius yra tai, kaip Lietuva mato save, kaip mato pasaulį ir save jame. Tai yra Vilniaus pašaukimas – būti Lietuvos kvintesencija, Lietuvos ambicija ir Lietuvos pavyzdžiu pasauliui. Lygiai toks pat yra vilniečio pašaukimas.
Vilniaus nuopelnas Lietuvos idėjai yra tai, kad nesame įspausti į vienu naratyvu grįsto kanono rėmus. Vilnius nebijo lietuvybės išraiškos įvairovės, nebijo klysti, taisyti savo klaidas ir mokytis.
Kiekvienam, kas gyveno Vilniuje, tai yra atskaitos taškas. Žymiajame Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos dialoge apie Vilnių, kaip dvasinio gyvenimo formą, Milošas sako, kad net barokinis Vilniaus dangus yra dar vienas atskaitos taškas. Milošas žiūrėjo į kiekvieną miestą per Vilniaus prizmę. Vilnius buvo jo miesto ir sostinės matas.
Vilniaus nuopelnas Lietuvos idėjai yra tai, kad nesame įspausti į vienu naratyvu grįsto kanono rėmus. Vilnius nebijo lietuvybės išraiškos įvairovės, nebijo klysti, taisyti savo klaidas ir mokytis.
Lygiai taip pat Vilnius buvo atskaitos taškas baltarusių Pranciškui Skorynai, žydų Jaschai Heifetzui, prancūzų Romain Gary, ukrainiečių Tarasui Ševčenkai, rusų Levui Karsavinui. Italų Bona Sforza, nors ir Vilniaus vengė, išpildė ambicingą Valakų reformą būdama būtent LDK sostinėje. Dėka Alaizos Paškevič visas baltarusių feminizmo judėjimas gimė Vilniuje, o žymioji archeologė Marija Gimbutienė taip pat yra neatsiejama nuo Vilniaus, kaip įkvėpimo šaltinio.
Vilnius yra stiprus ne tik pergalėmis ir pasiekimais. Vilniaus dar didesnė jėga yra tragedijų, praradimų ir netekčių padarinių atstatymas. Ar tai būtų 1655 metų pražūtingas Maskvos kariuomenės Vilniaus užėmimas, ar Napoleono karių apsistojimas, ar Pirmojo pasaulinio karo fronto linija, ar Sovietų okupacija.
Geriausias Vilniaus, o tuo tarpu ir Lietuvos laikas – yra šiandien. Gyvenimo kokybė, kultūra ir meno gausa, tyrimai ir mokslas, geopolitinis vaidmuo, tvarus vystymasis, o svarbiausia – įtrauktis ir įgalinimas, kurį Vilnius suteikia kiekvienam Lietuvos žmogui.
Tačiau labiausiai pražūtinga ir visiškai neatstatoma, o būtent todėl ir didžiausia, Vilniaus tragedija yra Holokaustas. Nesumenkinu sovietų ir nacių okupacijos baisumų, tremties maro ir penkių dešimtmečių trukmės sovietų vykdomo persekiojimo. Bet nepaisant to, galiausiai kovo 11–osios Lietuva atstatė tai, kas buvo sugriauta sovietų. Tuo tarpu mūsų, Lietuvos žydų, kurie buvo tokie pat Lietuvos piliečiai sykiu su lietuviais, baltarusiais, totoriais ar lenkais, išnaikinimas yra vieno iš svarbiausių Vilniaus bei visos Lietuvos kultūros ir civilizacijos pamatų griūtis. Kiekvieno esamo ir būsimo vilniečio (bei lietuvio) įsipareigojimas privalo būti Holokausto aukų atminimo puoselėjimas ir Lietuvos žydų (kaip plataus Lietuvos paveldo dalies) palikimo atkūrimas.
Be Vilniaus nebus atviros lietuvybės, užtikrinančios kartų tęstinumą ir tarpusavio sąveiką su pasaulio Lietuva.
1990 m. kovo 11-oji d. yra Lietuvos ateities vizijos išpildymo diena. Jos pasekoje Vilnius tapo Lietuvos ateities įkūnijimo objektu – Lietuvos ateitis reiškiasi čia, bet ir ateities subjektu – Lietuvos ateitis yra kuriama Vilniaus. Niekada anksčiau Vilnius nebuvo toks turtingas, saugus ir klestintis, kaip šiandien. Jeigu galvojame, kad Vilnius ir Lietuva turėjo savo šlovės akimirką Vytauto laikais – taip nėra. Geriausias Vilniaus, o tuo tarpu ir Lietuvos laikas – yra šiandien. Gyvenimo kokybė, kultūra ir meno gausa, tyrimai ir mokslas, geopolitinis vaidmuo, tvarus vystymasis, o svarbiausia – įtrauktis ir įgalinimas, kurį Vilnius suteikia kiekvienam Lietuvos žmogui.
Perfrazuojant 1863–64 metų sukilimo laikų Lietuvio katekizmą, Vilnius yra sostinė, kuri vienija laisvę mylinčius ir Statutą gerbiančius žmonės, Lietuvos žmones. Be Vilniaus nebus atviros lietuvybės, užtikrinančios kartų tęstinumą ir tarpusavio sąveiką su pasaulio Lietuva.
Viršelio nuotraukoje Maksimas Milta Vilniuje, asmeninio albumo nuotr.
About The Author
